ką zinas ką zinas? jis tai nieko. Visa revoliucinė kova persikėlė ant popieriaus, į internetą ir suk ją devynios. Flajeriai, internetiniai puslapiai, brašiūros, našyfkės ir kt. xnia va kas liko iš viso šaršalo. Aišku ten tipo informacijos skleidimas, visa tai gerai. Bet kam jis reikalingas? Kad gautum tą informaciją ir toliau skleistum, o po to kita skleistų ir tt. Šūdas kaupiasi, o visi aplinkui skleidžiasi sau informacijom. Ir aš čia aišku skleidžiu, kaip viskas skleidžiasi. Menkai praktikon kas nors pavirsta. Aišku gerai galima patikrint kaip veikia žodžio laisvė, bet kad jos niekas neduotų jei tai galėtų turėt didelę įtaką. Rėk tu ką nori kas nuo to keičiasi? Aplinkui tave jie baubia dar labiau. Gerai kad dar prakuroms panaudoti galima. Su visais jais.
Griauti žinoma yra lengva. Bet sugriauti iki galo nechylai sunku. O vat statyti nors ir sunkiau, bet kai pastatai tai labai smagu. Nenoriu varyti ant to visų tų telegų no, stop, boikot, pati dar save nuraminu neva svariais argumentais, kad to reikia ir tai turi prasmę. Arba esu nekantri, arba tie daiktai yra toli, arba kažko nežinau/nesuprantu, bet visada, į ką nors investuodama laiką ir energiją tikiesi, kažkokio rezultato. Nebūtinai sau ar kažko apčiuopiamo, nes jei norėtum to, tai šito čia nerašytum, bet būtent aiškių įrodymų, kad ką veiki nėra kova su vėjo malūnais, ar šiaip tiesiog bergždžia. Bet esmė tame, kad pastebi, kad va kai įkali į vinį į sieną ir matai - o! Laikosi! Tai iš tikrųjų laikosi. Tada kasi giliau ir prisikasi, kad tokių įkalimų į sieną gali padaryt labai daug. Ir tas O! Laikosi! Tampa pakankamu varikliu viskam ir priot labiau, nei stop, no ir pan. Kas, kad laikosi nesmarkiai, ir šleivai įkalta?
Taip taip žinau postmodernas: galima visaip.
Rimvydas Malačius
kažkas einant gatve sakė man, kad tuoj visi gyvensim už grotų. ar pastebėjot, kiek dažnai paskutiniu metu medijoje kartojasi vienas vaizdelis - plieninė tvora, atitverianti vienus žmones nuo kitų, tvora, sudaranti saugų koridorių vieniems praeiti pro kitus.
galbūt jau dabar gyvenam, galbūt seniai gyvenam už grotų... iš tikrųjų niekada negyvenom be sienų. po to, kai griuvo berlyno siena per mažiau nei 10 metų aplink atsistojo naujos sienos. žinoma, mums pergyvenusiems sovietinę kontrolę ir postsovietinį chaosą yra šiektiek lengviau - įš vienos pusės, mus sunkiau aptverti nepastebimai, iš kitos pusės, esam įpratę ieškoti skylės sienoje, tas lietuviškas apsukrumas (greičiau jau postsovietinis apsukrumas, manau, broliai lenkai čia mus dar nemažai pamokytų...) viso šito pavyzdys - ankiek mikliai lietuvių banditėliai įsisuko europos šalyse, ankiek mikliai rusų mafija įsisuko amerikoj.
naujojo informacinio amžiaus pažadas nugriauti trukdančius barjerus išvirsta į niūrią realybę - barjerai griūna, bet tik tiek, kurie trukdo pagrindinei laikmečio vertybei, vienatiniam dievui, socialinių struktūrų stabilumo garantui - pelnui. be to, kyla naujos tvoros, apsaugančios pagrindinę vertybę puoselėti įgalinančias struktūras nuo bet kokios neigiamos įtakos. kad ir kas beatsitiktų, svarbiausia, kad tai netrukdytų siekti pelno. o dar geriau, kad padėtų siekti pelno. puiki to iliustracija yra pankrokas per MTV, dredai bitės reklamoje ir vadybininkai prisivėrę geležų į veidus - revoliucija? maištas? ach taip, žinoma žinoma, viskas galima, tik kortelę vat nusipirkit prašom ir televizoriaus neišjunkit.
antravertus, o kada dar istorijoje valstybių vadovai ir korporacijų valdytojai turėdavo slėptis nuo piliečių už plieninių tvorų ir policininkų gretų? kągi, tokia realybė, nebeišeina tviskėti puikumu ir valdžia, tenka greitai sprukti glaudžiai pridengtiems asmens sargybinių, kad nepataikytų tortas ar koks psichas nesusisprogdintų savo šiknos šalia. tik kas šiuo atveju lieka uždarytas? tie, kas mėto, ar tie, į ką mėto? kas pralaimi?
kaip ten bebūtų, bet su sienomis tikrai kažkas darosi ir visai neaišku, ar tai blogyn ar geryn. keičiasi supratimas, kas yra privatu ir kas vieša, nyksta riba tarp visuomenės interesų ir komercinių interesų (tiksliau, komerciniai interesai ėda visuomeninius), keičiasi supratimas, kas yra svetimi ir kas yra savi, nebelieka ribos tarp laisvalaikio ir darbo, valstybės tirpsta megakomerciniuose dariniuose, pasaulis dalinasi į tuos, kurie gali pirkti ir tuos, kurie gali dirbti už vergiškai mažą atlyginimą ir į tuos, kurie laikosi tvirtai įsitvėrę pleno žarnos. na, visuomet yra saujelė tų, kurie žino, kaip pasikast po sienomis ir kaip per jas peršokt.
greičiausiai viskas bus kaip visada, tik po 10 metų atsitokėsim ir pamatysim, kaip viskas pasikeitė. bet mes juk postsovietiniai žmonės? mes įpratę prie didžiojo brolio akies, prie gremėzdiškų struktūrų, mes esam rašę atsišaukimus su prierašu perrašyk, padaugink, iškabink, mūsų mamos darėsi petukus savo švarkams iš sukarpytų biusthalterių. visada bus vieta, kurios nemato kameros, visada galima nešiotis žirkles vietoj peilio. gal jau pats laikas pasislėpti metalo pjūkliuką į batoną? ką žinai, kada reikės grotas perpjaut? o gal geriau neslėpti jo, o ir toliau praktikuoti tą sienų knaibymą, kad refleksai nenunyktų? kokios yra socialinio pokyčio teorijos? nuo ko juda sienos, paparasčiau sakant?
mes nekalbame apie kiekvienos sienos griovimą. mes sakome: - sienos juda - jos sustoja nauju, mums iki šiol nepatirtu būdu - nepražūsim, nes viskas ir taip visada keičiasi, kartais sparčiau, kartais lėčiau - nepražūsim, nes mokam perlipt per sieną (išmokom prie sovietų) - mes turim teisę išsukioti varžtus toms sienoms, kurios mums trukdo, nes tokie yra socialinio pokyčio dėsniai. ta prasme, pozicija užsidaryti į juodą dėžę ir ten gyventi savo pasaulėlyje yra nepriimtina. sukioti varžtus sienoms yra normalu ir netgi sveika visuomenei apskritai. nes, kol tu tyli, kalba jie. o kodėl jie turi kalbėti o tu tylėti? nes jie galingesni ir nešok ant šakių? o kas, jeigu, kuo jie daugiau kalba, tuo jie galingesni? o jūs nemanot, kad galia dabar slypi daugelyje smulkių ir subtilių dalykėlių, tokių kaip kalbėjimas, pvz? neapsirikit - sienos ir tvoros visada buvo. ir visada liks. tik keičiasi jų vietos. keičiasi tai ką nuo ko jos atitveria. o geriau ir blogiau šiame kontekste apskritai neturi prasmės. xui. kas lieka? atsitraukimas. pasyvumas. cinizmas. kova prieš vėjo malūnus. kas dar? ką renkatės?
pagal tai kaip mes suvokiam aplinką, ją priimam, pagal tai ir darom išvadas, keliam kokias tai problemas arba ne. mes įlendam į kažkieno padiktuotą modelį ir tada bandome laikytis to modelio doktrinų, ir mastymo principų, bet vėlgi į tą modelį jei įlendam tai kažko genami, vėlgi mūsų aplinkos supratimo.
kartais norisi tvoros, ypatingai, kai jungiklius spaudineja vietoj taves... pamačius tvorą visų pirma reikia ne rėkt, o pagalvot, kodel ji čia. radus priežastį, paaiškinimą ir supratus tvoros egzistavimo logiką, visada lengiau patekti į kitą jos pusę. aišku, jei nori ten patekti.
pasyvumas šiais neono laikasi madingas... nusikaltimas. prieš ką? čia jau kiekvienam asmeniškai sureikšmint išeina. visi mes mažiau ar daugiau susitapatinom su sistema. ir šiandien mes norim ar nenorim, esam sistemos dalis. kažkuria prasme visi statom sienas, kuriam sistemai naudingą erdvę. mes naudojam sistemos resursus - ji musiškius. tačiau dydysis pralaimejimas įvyktu tada, kada pilnai susitaikytum su visom babilono antihumaniškom užmačiom ir pasyviai stebėtum, kaip tas socialinis-ekonominis monstras ėda tavo brolius ir seseris, nes tavo ir kitų pasyvumo dėka sistema tampa beasmene ir savarankiška. juk būtent mūsų pasyvumas ir duoda pretekstą veikliesiems-galintiems mus statyti į bet kokią pozą ir mūsų vardu tverti naujus pasaulius, kur reikia trinti ribas, o kur nereikia - statyti sienas. belieka ta pati rezistencija - tyliai švilpaujant kažką iš himno, apsivilkus sistemos išduotą specofkę, viena ranka valyti dulkes nuo tvoru, o kita atsukinėti varžtus, kad jos greičiau subyrėtų. perpetum mobile? vėjo malūnai nustoja suktis, kai nebebūna vėjo.
kaip ežiukas piešė dangų
Žmogus yra ribotas. Jis negali žinoti, suvokti visko. Netgi priešingai jis gali suvokti, žinoti labai mažai. Jis negali pažinti visų žmonių. Jis negali pažinti visos savo tautos, ar viso miesto ar netgi vienos gatvės gyventojų. O gal yra tokių, kurie pažįsta visus savo laiptinės kaimynus?
Kas yra pažinti žmogų, turėti draugą? Mano supratimu, kada tu keisdamasis dėmesiu, geru, pagalba, bendravimu sugebi peržengti ribą, kada tavo nuomonės apie žmogų, su kuriuo kontaktuojama, nebevaržo stereotipai, jo socialinė, materialinė padėtis, jo mąstymas, idėjos ir galbūt savarbiausia - visų šių savybių kitoniškumas, skirtingumas nuo tavųjų. Galbūt tai nevisai tinkamas, ar tikriau nepilnas apibendrinimas, bet to turėtų užtekti, kad suprastumėt, ką noriu pasakyti.
Gyvename informacijos triukšmo amžiuje. Kadangi šiais postmoderniais laikais šis triukšmas garsėja itin sparčiai, svarbiau tampa ne pats sužinojimas ir mokėjimas panaudoti, bet mokėjimas atsirinkti, o kadangi visko daug daug, tai dar ir sugebėjimas tinkamai paskirstyti laiką rankiojimui.
Žmonių pažinimas - nesvarbu koks dalykinis bendravimas ar draugavimas irgi reikalauja mokėjimo elgtis su informacija. Negalime gerai atsiminti visų vardų, negalime pažinti visų žmonių. O jei ir pažinti galime visai atrodytų nemažai, tai jaustis gerai galime tikrai su nedaugeliu. O juk tai svarbiausia ar ne?
Aš turiu galvoje būtent, kada tarpusavyje bendraujantys žmonės yra viens kitam subjektai, kada nėra vadovaujama, nurodoma, liepiama, prievartaujama, kada ypatingai svarbus yra minėtas keitimasis dėmėsiu, pagalba, supratimu ir t.t. Ir tai mūsų suvokiama, kaip tikra.
Atrodytų viskas gerai. Nelabai ;). Įsijunkite televizorių, radiją, pažvelkite į reklamos stendą pro troleibuso langą. Be visų tų mūsų pažįstamų, draugų ar apskritai žmonių, su kuriais kontaktuodami esame subjektai, pilnalygiaverčiai, egzistuoja dar viena žmonių bendravimo rūšis, kad aplink egzistuojantį subjektą susibūria gausybė objektų.
Kiek mes žinome apie politikus, pop žvaigždes, laidų vedėjus, kitaip tariant matomus žmones. Tačiau ką duoda ta informacija apie juos? Ir ar tiksliai mūsų visuomenėje priimta skirstyti savo protą ir laiką įvairiems informacijos šaltiniams apie supančius dalykus, kurie yra pakankamai čia kad ir mes būtume subjektai /ir/ tolimiems dalykams, kurie yra pakankamai ten, kad liktume nepilnaverčiais stebėtojais? Atrodo jog į šį atstumą mes suvokiame atvirkščiai - nieko nestebina - kaimyno durys yra toliau nei ekranas.
Ką apie mus žino tie matomi žmonės? Kad mes juos mylime, nekenčiame, garbiname? O gal jiems px? Bet jie mus įsivaizduoja kaip vientisą masę o ne atskirų individų grupę, kokia mes tuo tarpu esame. Juk jie mūsų nepažįsta! Kontaktuodami su tolimais matomais žmonėmis esame tik objektai, galintys tik gauti, mainais ne už tokio paties pobūdžio atsaką, bet net už nežinia ką - pašvilpimą ir pliaukšėjimą delnukais kartu su kitais dalyviais.
Kažkam matomų žmonių pažinimas yra savęs įprasminimas šiame gyvenime. Kai dalį savo laiko mes naudojame tam, kad būtume stebėtojais, žiūrovais be jokios keitimosi galimybės, šalia - už durų, kitame name, gatvėje esti daugybė kitų individų su lygiai tokiu pačiu keitimosi potencialu.
Nereikia suprast vienareikšmiškai - visgi mes dar šnekamės tarpusavyje. Ir nors bendravimas čia, dabar, akis į akį yra tai, ką mes laikome tikra, tas nepažįstamas ir tolimas matomų žmonių pasaulis televizijoje, laikraščiuose, internete, esti daug gražesnis, įspūdingesnis. Logiška - jis netikras, paremtas iliuzijomis ir fantazijomis. Jis nepripažįsta jokio mūsų rankų kreivumo. Mes galime komentuoti, piktintis, keisti, tik iki ekrano stiklo, o materializuoti pokyčius anapus jo pavyksta nedaugeliui. Ten gyvena išrinktieji, o mums belieka juos stebėti. Kita vertus šis netikras pasaulis tuo pačiu išlaisvina nuo atsakomybės - kai nieko negali pakeisti, ilgainiui imi manyti, kad keisti gal ir nereikia.
Kodėl nedaugelis tampa matomais? Čia ne prigimties, talento, išmonės reikalas. Veikia elementariausi ekonomikos dėsniai - matomais tampa tiek žmonių, kad santykis, kurį sudaro matomų ir stebinčių kiekis, neštų didžiausius pinigus - kad mašinka suktųsi greičiausiai. O aš niekaip negaliu suprasti, o kur mes skubam? O ka veiksim, kai ten nueisim?
Tapti matomu mokėti jau nereikia nieko, t. y. nėra ypatingo kriterijaus ar kriterijų sistemos. Laimėti loterijoje gali bet kas. Niekas negali įrodyti, kad politikais tampa labiausiai tinkami valstybės valdymui. Kas žino, kada žmogus tinka valdymui? Negi yra tokių, kurie gali nuspręsti, kas geriau žmonėms, tinkamiau už juos pačius? Kriterijai, pagal kuriuos tampama matomais yra pakankamai lankstūs, tiksliau slidūs, slidūs tiek, kad tariamas jų pažabojimas ir laipsniškas artėjimas prie jų dar visiškai negarantuoja būsiančio matomumo. Žmonės šitą metamorfozę paprasčiausiai vadina sėkme. Žinoma negali neigti, kad tarp matomų nėra charizmatiškų asmenybių, su tikrai išskirtiniais sugebėjimais. Tačiau išskirtinių sugebėjimų turi kiekvienas, o išskirtinių antiek, kad patiktų ir daugeliui kitų - tikrai daug žmonių, tiesiog daug matomų nereikia, pačiai ekonomikos mašinkai. Pabandyk jei netiki, naudodama vien tik savo išskirtinį sugebėjimą, be marketingos, be vadinamosios sėkmės, pinigų tapti matoma, nebent tavo išskirtinis sugebėjimas - puikiai knisti protą.
Pati iniciatyva, jei neatitinka bendrųjų vertybių normų yra smerktina. Tada būk mielas objektas be galimybės trenkti į snukį jei nepritari, ar patapšnoti per petį jei palaikai. O tai užpisa. Pradeda imti egzsitensinis nerimas. O kada jis neima? >
Rabotė Darbytė
Egzistencinio nerimo sąvokos prasmė gali būti interpretuojama taip - gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės - tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška.
vat skaičiau (http://blog.hardcore.lt/ramujana/archives/000773.html) apie bičą, kuris postmodernybėje ieško savęs ir būdamas 15 metų pirmą kartą persidūrė sau bybį, o dabar dažnai pasikabina ant visokių kablių, badosi krūtinės ląstą, darosi randus, veriasi geležis į visas likusias kūno vietas ir šiaip yra garsus fakyras ir guru (www.bodyplay.com). nieko nesakau, tie visi body modification frykai irgi turi savo įdomų tūsą, jie ten turbūt iš tikrųjų normaliai tempiasi ir po tunelius su šviesa gale vaikšto...bet vat vieną dieną padėjau draugeliui pusę sunkvežimio malkų sukraut į sandėliuką, tai bybio badytis nesinori, praėjo kažkaip tas egzistencinis neriamas. kurį laiką po to labiausiai gyvenime norėjau *nekraut* malkų. o body modification frykai tuo metu paisto apie tai, kaip jiems postmodernybėje nugalėjus laiką ir nuotolį trūksta dvasinės atramos, ritualo, kaip "norisi turėti kažką nekintamo, kai viskas taip nepastovu".
o viso to priežąstis yra ta, kad prarandam savo natūralius ritualus. nebeturim jau tokio ritualo kaip pvz ruošimasis žiemai, apskritai turim vis mažiau ritualų ir vis daugiau "laisvo laiko" - šiluma į namus per radijatorių atbėga, o šūdai patys per vamzdžius nubėga, nieko nuostabaus, kad truputį ima nerimas, ką gi su tuo laisvu laiku daryti. žinoma, visada gali pirkti, ar perimti kitus dirbtinius ritualus, kurių suskumba parūpinti šaunieji verslininkai, bet jeigu vat gyvenime pasirenki nepirkti, arba, tarkim, pirkti mažiau? tai kas tada lieka? ieškot ritualų kitur, parimt ritualus iš kitų sričių - arbatą tylint gert ar ant kablių už krūtinės ląstos pasikabinus pakabėt, na ir, žinoma, yra dar variantas bybį prasidurt...
ką aš žinau, kai turi ką veikt, egzistencinis nerimas nekankina ;)
homeras
Saulėtas dangus
Šypsaus
jūra
uostas
Kylis
pasienis muitinė policija
klausimai apie tikslus
atsakimai teisingi
einu
Saulė
vokiškas asfaltas smirda taip pat
rūkau rūkau
laukiu laukiu
valanda prabėga
jo nėra
aš esu
dar valanda
neramu
kažkokia keista nuojauta
kitoje kelio pusėje sustoja
police mikriukas
robotas-policininkas beria sausa fraze
dokumentų patikrinimas
tegul
isakymas
sėsk i mašiną
kas vyksta
nieko
tu ieškai darbo
aš su draugu vykstu į Ispaniją
ne tu ieškai darbo
ne aš laukiu draugo kuris tvarko mašinos deklaraciją
neapsimetinėk
išversk kišenes
pakelk maikę
pasikelkit
pakėlė
stebisi
varto štampuką
išbando
ant savo delno
vaikinas uzisiregistruoja
klpxdiy
ant roboto delno
mes tave deportuosim
kokiu pagrindu
nėra nelegalių žmonių
palauk
pusvalandis laukimo
naršo kompe
visas išsišiepes
1993
pradainuoja
na ir kas
emigracijos pažeidimas
na ir kas
tu pavojingas Vokietijai
juokiuos
aš pavojingas pats sau
užrakina
valanda
dvi
atrakina
pakiša šusnį popierių
nepasirašau
blogis
kodėl
toks jis
supyksta
vis tiek deporto neišvengsi
kodėl
tu įtartinas
juokiuos
policininkas-robotas nusišypso
policininkas-nerobotas keikiasi
veda
mikriukas
du policininkai iš šonų
laivas
bando tyčiotis
nejudina
veda iškilmingai
turėčiau jaustis pažemintas
nesijaučiu
300 ištysusių veidų
stebi
juokingi jie
gaila nematau savęs iš šalies
geležiniai aidintys laiptai
mane globoja
saugo kad nenukrisčiau
(mano močiutė sakydavo kad kiekvienas žmogus turi angelą sargą)
aš turiu tris
nustebes kapitonas
krūva popierių
mano pavarges pasas
viskas dingsta stalčiuje
robotai išgaruoja
kapitonas perduoda raktus
889 kajutė
du furistai
vienas evangelikas
aš
evangelikas duoda bulkutę
skanu
duoda dar vieną skanu
geriu arbatą
rūkau rūkau rūkau rūkau
dušas
kūnas maudžia
nuo ko
atsigulu
neužmiegu
vartausi
snūstu
girtas baubimas
koridoriuje kažkas kažką siūlo užmušt
furistai švenčia
atsimerkiu
daug neplautų kojnių kvapo
denis
rūkau
arbata
gera
saulė
gera
jūra
Homeras
odisėja
cha
vėl policija
žalia sava lietuviška
tolerantiška
10 klausimų
10 atsakimų
atsakimai teisingi
pasas rankose
pasienio postas
klaipėda
2003 09 05
Šypsaus
nuoširdžiai
Šiaip vogti nėra gerai, ir tai nėra agitacija už vogimą. Bet apskritai vagystės vyksta aplink ir intensyviai, todėl maga taip panagrinėti ir išskirti tam tikrus gerumo blogumo kriterijus ir šiaip pasiparinti. Čia labai tiktų citata iš vidinių žemiečių kūrinio nusikaltėliai: tai kaip čia gaunas, kad maži vagys pūna kalėjimuose, kai dideli tuo tarpu tarpsta ir valdo valstybę?. Bet kokių atveju vogti narkotikų dozei nežinant ką yra visiškas šūdas.
Geriausiai tokius dalykus gali nušviesti liaudies balsas, todėl pateikiame keletą variantų iš socialinių tyrimų instituto darytos apklausos:
Žinau, kad yra nemažai žmonių, kurie pasitaikius progai tikrai pasielgtų priešingai, negu šukčioja perskaitę šiuos atsakymus. Kitas dalykas labai sunku apibendrintai apsakyti teigiamus ir neigiamus vagystės aspektus. Tarkim pavyzdys, kada tu parduotuvėj atiduoti per didelę grąžą nes žinai, kad bus blogai tai pardavėjai, prieš kurią tu neturi nieko prieš, bet vagi kabelį iš chebros, kuri jums primalė šūdo. Arba vagi popierių iš valstybės, kad padarytum ziną. Svarbiausia nesugadint gyvenimo kitai tokiai pačiai kaip tu.
savižudžio direktoriaus prisipažinimas
Visa kapitalizmo istorija,visa liberaliųjų idėjų istorija ir kapitalistinių sistemų šalininkų apmastimai apie laisvę,demokratiją ir žmonių teises, yra tokie veidmainiški, kad šitos istorijos net nėra su kuo palyginti. Mongolų Orda, Kryžiuociai žudė šimtus tūkstančių, bet jie niekada nekalbėjo apie žmogaus teises ir demokratiją viskas buvo paprasta, žiauru ir atvira. Nei viena pati žiauriausia praeities despotija nežinojo tokio veidmainiškumo. Beribis cinizmas ir neįtikėtinas, neturintis istorijoje analogų žiaurumas, kuris vyksta ir šiomis dienomis, nepraėjo ir negali praeiti be pėdsakų. Kapitalizmo vystymąsį, tai yra visuomeninių santykių sistemos raidą, nukreiptą i prekių gamybą norint jas parduoti arba gauti iš to pelną (bet jokiu būdu nepatenkinti būtinųjų reikmių) lydėjo neisivaizduojamas žiaurumas. Dažnai kalbama apie hitlerini žydu genocidą, arba apie stalininį genocidą, tačiau niekur neminima kad anglų prekybinės kompanijos ir kiti europiniai kolonizatoriai nužude XVII-XIX amžiuje kur kas daugiau indėnu, indusų, kiniečių, afrikiečių, ir airių nei Hitleris žydų. Nužudė juos siekdami pelno. Kurdamas holokausto kultą, ar smerkdamas stalininį terorą, šiuolaikinis liberalusis-demokratinis kapitalizmas stengiasi nuslėpti ir užmaskuoti nuosavą praeitį. Aišku ir holokaustas ir stalininis teroras tai siaubingi nusikaltimai. Bet mes niekada nesuprasim ju esmės, ju šaknų, jei neatkreipsim dėmesio į pačias industrinės-kapitalistinės sistemos ištakas. Prie kapitalizmo ištakų stovėjo ne noras pakelti žmoniu gerbuvį, o nepasotinamas valstybės pinigų troškulys, kurie buvo reikalingi ankstyvojo šiuolaikinės epochos etapui, kaip lėšos karinės mašinos finansavimui. Šitas aparatas pirmakart istorijoje užmetė biurokratinę kilpą visai visuomenei ir smaugdmas ją iššaukė prekybinio ir finansinio kapitalo vystymąsi. Tokiu būdu pinigai tapo centriniu visuomeniniu motyvu, o darbo abstrakcija centrinių visuomeninių reikalavimų, nepriklausomai nuo realių poreikių.
Buržuazija, išsivystė ne iš taikių pirklių kurie keliaudavo senaisiais pirklių keliais. Visuomeninį pagrindą sudarė samdomų ordų vadai, kalėjmų ir kolonijų administratoriai, mokesčių rinkėjai, vergų prižiurėtojai ir kiti galvažudžiai. XVII XIX a. Revuliucijos nieko bendro neturejo su socialiniu išsilaisvinimu; jos tik pakeite valdžios požiūrį į susiklosčiusias vidines problemas, išlaisvino visuomeninias darbo institucijas nuo pasenusių dinastinių interesų ir atvėrė kelius tolimesniam visuomenės išnaudojimui ir darbininkijos interesų ignoravimui. Būtent šaunioji Prancūzijos revoliucija, paskelbusi darbo įstatymą, tuo pačiu ikūrė naujus darbo namus kalėjmus, kurie iki tol neatlikdavo tokios funkcijos.
Anglija, kaip ir Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Belgija, Vokietija ir Italija, dalyvavo kolonijiniame ir eksplotaciniame Afrikos paskirstyme, o iki to vergų prekyboje. Šito rezultate, Afrikoje buvo sunaikintos ištisos žmonių kartos, kontinentas buvo ekonomiškai apiplėštas. Angliškieji, protestantiškieji ir katalikiškieji misionieriai dažnai atlikdavo šnipų funkciją, savo veiksmais atverdami kelią europietiškom armijom į kontinento gilumą ir tuo pačiu paruošdami dirvą kolonizavimui.
Šiuolaikinis europinio kolonializmo tyrinėtojas Erik Hobsbaum rašė:Kolonijinė prekyba vergais sukūrė tekstilės pramonę ir toliau tesė jos palaikymą. XVIII ji vystėsi teritorijose, kurios buvo šalia kolonijinių uostų: Bristolio, Glazgo, ir įpatingai Liverpulio, vieno iš stambiausių vergų prekybos centrų. Kiekvieną jos fazė buvo nežmoniška, nes sparčiai auganti medvilnės prekyba įtakojo ir vergų prekybos vystymasi. Praktiškai vergų prekyba ir prekyba medvilne visalaik ėjo kartu, koja kojon. Vergai afrikiečiai buvo perkami vienoje partijoje su Indijos medvilne, bet kai šiu prekių srautas sustojo del karo ar revoliucijos Indijoje, Lankšyras praktiškai atsidūrė ant žūties krašto. Medvilnės plantacija West-Indijoje , kur būdavo pristatomi vergai, gamindavo didžiulius kiekius medvilnės žaliavos kuri būdavo pristatoma Britanijos pramonei, o plantatoriai atsakydami į tai, pirkdavo didžiulius kiekius Mančesterio medvilnės kompanijų akcijų. Visa tai tesėsi iki to momento, kol Lankšyro medvilnės eksportas neperėjo į maišytas afro-amerikietiškasias rinkas.Veliau Lankšyras inešė indėlį į vergų prekybą, išsaugodamas ją, kadangi po 1790-uju vergų tiekimas iš Pietinių Amerikos Valstijų buvo pratestas ir reiškėsi nepasotinamu ir sparčiai augančiu fabrikų pareikalavimu Lankšyre, del kurio jos tiekė pagrindinę dalį medvilnės žaliavos. Iki šiol, kapitalizmo ideologai veidmainiškai nutyli tai, kad pramoninė epocha, is kurios vystesi dabartine mūsų epocha, buvo ne išsvystyta, o paskandinta nuosavame kraujyje. Šiandieniniai subrende demokratai linke visus šituos baisius reiškinius užkrauti ant ikidemokratinės būsenos pečių, su kuria jie ligtais ir nebetūri nieko bendro. Jie nenori pripažinti, kad šiuolaikines epochos ankstyvoji teroristinė istorija, išdavikiškai apnuogina šiuolaikinės visuomenės esmę. Biurokratinis darbo valdymas ir valstybinis žmonių konroliavimas industrialinėse demokratijose niekada negalės paneigti savo absoliučiai kolonistinių ištakų.
Rodos yra prasmė pabandyti paaiškinti, simbolius terminus ir panašų šūdą. Besitikint, kad tai išeis į naudą. Bet į kokią tai naudą gali išeiti? Pvz. simbolis liks tik simbolis. Prasmė nebent ta, kad zinas gaunasi pažengusiems anarchijoje:) (kurie šito gali toliau ir neskaityti) ir žmonės pirmą kartą paėmę arba netyčia susidūrę, kartais nelabai supranta apie ką eina kalba. Todėl apačioj yra keletas pagrindinių ir dažniausiai pasitaikančių, arba tiesiog šovusių į galvą simbolių ir terminų paaiškinimų. Jie nėra nei oficialus, nei iš enciklopedijos, o tiesiog bet kieno nuomonė. Tai jei kas nesutinka su kuo nors, tai lai parinasi, šaukia, arba parašo kaip ji mano. www.hardcore.lt/phorum - kiekvienas simbolis, trumpinys ar dar belekas išnarstytas šimtąkart, jei kas nori plačiau tai lai ieško ten arba darkart užklausia.
Dasigyvenome iki laikų kada simboliai reiškia labai daug, daugiau nei tai ką jie simbolizuoja. O labai dažnai tai kartais tik simbolis ir telieka. Pvz. krikščioniškas kryžius stovi kurioj nors bažnyčioj ar pas ką nors ant kaklo kabo, o krikščionybės probaguojamo reikalo nė kvapo. Lygiai taip pat gali išvirsti su bet kuriais simboliais įskaitant ir visus šituos pankrokinius. Nes kam reikalingas (bent jau buvo iki šiol ar buvo anksčiau) simbolis? Tam kad identifikuoti kažkokį tai reikalą. Bet reikalas pats savaime gali egzistuoti net jei ir simbolio aplinkui nėra. Ir tai nieko blogo, ane? Todėl perspėjame jei pamatysi ant kokio gyvo padaro vieną iš šių paveiksliukų, tai gali reikšti, kad tas gyvas padaras tik puošeiva, arba jei tai bus siena su simboliu, tai viso labo reikš, kad tai tik siena, už kurios esantys daiktai, gali būti visai nesusiję su simboliu.
 |
anarchija ;) |
 |
tuščia aibė ;) |
 |
skvoto ženklas. Skvotas, žinia, yra užgrobtas namas kuriame nelegaliai gyvena žmonės. Realiai tai nesvarbu ar namas užgrobtas ar legalu ar ne. Dažniausiai tenai gyvenantys žmonės sudaro bendruomenę, o ne šiaip chebrą, ar nepažįstamuosius, kaip tavo draugas ir jo kaimynė iš kito buto. |
|
- do it yourself - pasidaryk pats. Kultūra ar subkultūra, gyvenimo būdas, tūsas ar šiaip raginimas gyventi atmetant tradicinį daryti vieną funkciją ir visa kitą pirkti modelį. Skeptikai iš karto pakelia antakius ir šaukia, kad vis tiek kažką pirksi. Ramiai, kalbama ne apie pirkimą/nepirkimą, kalbama apie gyvenimą darytojos o ne stebėtojos vaidmenyje. |
 |
Lygybė - visokiariopa žmonių lygybė (pagrindinė žmogaus teisė, jei ką) - nežiūrint į socialinę, finansinę padėtį, pareigas, lytį, tautą, rasę ir bet kokius kitus kriterijus. Tiek prieš įstatymą, tiek šiaip paprastam gyvenime gatvėje, autobuse, parduotuvėj ar ligoninėj. |
HC |
hardcore. Šiaip reiškia reikalo esmė, šerdis ir visaip panašiai. Šitam kontekste tai muzikos stilius. Kur daug rėkia, brūžina gitaras ir būgnai varo tuka, tka tuka, tka tuka, nors iš tikrųjų tai varo visaip. |
 |
sXe - straight edge. hc/punk judėjimas, kur chebra atsisako rūkalų, alkoholio, narkatos ir atsititiktinių lytinių santykių, nes jiems taip geriau. jei žmogus pasirašo xpetrasx, tai gali būti, jis nori pasakyti, kad to viso suminėto atsisakęs. |
 |
Feministės - tai čia jau visi žino, kur už lygias moteris ir vyrus kovoja. Bet yra feminisčių, kurios šneka, kad vat jei į valdžia ateitų moterys, tai viskas būtų gerai ir būtų rojus. |
 |
Tai gerai, kad yra anarcho-feminisčių, kurios sako, kad jei jau griauti patriarchatą, tai matriarchato nestatyti. Žmoniachatas ;). |
POGO |
- pankų šokis. Klysta tie kurie, mano, ne tik mano, bet dar ir bando įgyvendinti, kad čia šokis |
 |
Juoda žvaigždė - tai kaip A tas pats. Juodai raudonos spalvos tai apskritai anarchistų arba papua naujosios gvinėjos spalvos. |
Va tiek tada šovė į galvą.
