suprantu jūsų norą suplakti mus su visokiais politikais ir šiaip niekadėjais. betgi šitame tūse net nėra partijų atstovų, partijų, kurios savo veikla ir ideologijomis, kažkaip panašėja į komunistus, socialistus ir kitas kairiųjų gaujas (jei yra, tai jie - gaidžiai ;).
nes tas suplakimas leistų mus toliau maišyti su žemėmis ir gaidinti, kas iš esmės nieko nereiškia, nes kaulų nelaužo ir menkai ką keistų. bergždžia.
čia gal veikia pankroko bažnyčia. bet ana gi nusikalto nebent kokių eksrementų patalpinimo įstatymo neleistinose vietose, kai pati pankroko bažnyčia tuos įstatymus neigia, taigi iš jos pozicijos - viskas gerai. Jei jums nepatinka ir ta bažnyčia, ir jos pozicija jums nelošia, tai gal jums loš JTO rezoliucija apie žmogaus teises, kur kalbama apie įsitikinimų reiškimo laisvę ir kitokį šūdą.
o dėl ko mes muistomės ir pezam, dėl to, kad iš esmės, kad legaliai vystytume savo %reikalą%, mums reikia įsitraukti į gerklių kandžiojimo varžybas, ir gauti pelną, kad apsimokėti už visus popierius ir vazeliną, kad geriau slystumėm valdžios storosiom aklosiom ir kitokiom žarnomis. Ko daryt mes nenorim.
Bet niekam nerūpi, kad mes nesiekiam pelno, o kažkokį pinigą renkam tam sumokėt, kažkam už %reikalo% išlaidas ar pakeist perdegusią lemputę. Jokios mokesčių naudos iš mūsų niekas nepeš. Ir mes jokios materialios naudos nesiekiam, taigi pagal visuomenės normas malam šūdą + neaišku kas mes, vadinas mes trukdom, tai mus reikia kažkaip paniurkyt.
Be to tame gerklių kandžiojimo žaidime įstatymų vis tiek niekas nesilaiko, sukasi kaip išmano, ieško įtakingų stogų, ir šalinami bei pagaliai į ratus kaišiojami tiems, kas yra kažkaip neparankūs. O mes kadangi savo viduje praktiškai taikome anarchistines vizijas, tai bet kokiems globėjams būtume neparankūs iškart. O mes visai nenorime kaišomų pagalių į ratus.
mes muistomės ir pezam, nes kai kartais kokią politikos vadovėliuose aprašome laisvę mes pabandom paverst į praktiką, mus traukia į juoduosius sąrašus, gąsdina būtais ir nebūtais dalykais, sekioja ir visaip kitaip parina.
mes muistomės ir pezam, nes kai kieno nors išvaizda atrodo kitaip jis mušamas teisėtvarkos pareigūnų, kad prisipažintų padaręs, ko nėra padaręs.
mes muistomės ir pezam, nes apskritai jie kartais lanksto lazdą per stipriai, kalbant apie viešąją tvarką, t.y. ką mes turėtome daryti, ir ko mes negalime daryti.
Ir žinoma, mes norime, kad daugiau galvų muistytųsi ir pezėtų - todėl mes pranešam apie save. Ir vėlgi, net jeigu mūsų įsitikimas, kad mes turime teisę į pranešimą apie save, jums atrodo per menkas pripažinti, kad mūsų pranešinėjimai apie save nėra nieko bloga (nesvarbu ar tai sąmonė ar ne), tai dar kartą siūlau pasiskaityt minėtąją JTO žmogaus teisių rezoliuciją. Jums paprastai tokie dalykai atrodo prasmingi.
Nes be viso to jau minėto ar minėsimo, ar minėtino šūdo atsiranda dar vienas faktorius, pavadinkime jėgos ar galios faktorius. Iš esmės visos socialinės grupės, luomai, pavieniai asmenys, šiaip grupuotės, partijos ir visokie panašūs dariniai yra vertinami pagal galią, o ne pagal teisingumą. Žinoma teisingumas - pakankamai klampus dalykas, o galia - konkretus gebėjimas daryti dalykus ir turėti įtaką, ir žinoma vertinimas pagal tai yra žymiai paprastesnis.
Jei nelabai aišku pateikime pavyzdžių. Visi sutinka, kad mafija yra blogai, jie žudo žmones, daro blogus dalykus, ir pan., tačiau ji turi galios ir yra vertinama ir savotiškai gerbiama. Politikai žaidžia pagal jų taisykles, atsižvelgia norus, taip pat, vaikel, ten lošia didelės babkės ir tt. Turint tą galią galima nekreipti dėmesio į daugybę paprastų žmonių norų, ar keisti ir formuoti tuos norus. Visiškai nėra prasmės ieškoti teisingumo ir kelti klausimus, kas yra teisinga, o kas ne.
Paprastam žmogui palikta vieta bare, prie teliko ar prie stapariko ir visa, kas jam patinka/nepatinka, mėgstama/nemėgstama jis gali tik išreikšti balsu, mintyse. Pakeisti, palikti kaip buvo jis negali, nes neturi galios. Tie, kurie turi galios netgi išmoko suformuoti tai kas paprastam žmogui turi patikti ar nepatikti. Tada suprantamas paprasto žmogaus noras irgi turėti galios, kad kažką keisti, turėti įtaką ir pan. Paimkim tuos nemylimus anarchistus. Va jie neturi galios, nes neturi pinigų ar kitos reikalingos atributikos ir netgi jei jų norai geri, ir jų veiklai galima surasti pateisinimų - jie niekam verti. Su savo filosofijom, jie mažai, kam gali padėti. O jei ir bando, tai galią turintiems visada paprasčiau juos užčiaupti, nes ai jie vis tiek kažkokie neaiškūs ;). Taip pat su ūkininkėmis, žaliaisiais, savanoriais, geros valios žmonėmis ir visomis kitomis, kurios kiekviena gyvena tiesiog savo gyvenimą. Va valdžia ji bloga, bet jis vis pensijas duoda socialines pašalpas, šiaip pažada ką nors mielo, galų gale per teliką dažnai šneka.
Ir ne, tai nėra verkšlenimas ir koks tai emo, kad viskas šūdas. Atsimink, kad šiais laikais, kai aplinkui pilną simuliacijų ir netirkų atvaizdų, o be tų modernių žodžių - melo, galią galima susimuliuoti sau pačiam. Tiesiog susikurti judesį, tokį, kuris įgalins tave, jei ne kažką realiai pakeisti, tai sukurti jausmą, kad kažką prasmingo darai. Tarkim aš iškuopiu 10 kvadratinių metrų gatvės. Realiai galbūt tai niekiek neprisidės prie taršos mažinimo (bent jau sumažės darbo šlavėjai, kuri tą laiką panaudos mėgstamam pašnekesiui). Bet aš galiu apie šį iškuopimą parašyti (o aš gi visai nekuopiau) ir tai jau taps kažkokiu faktu, kuris paplis tarp tam tikro kiekio žmonių. Ir tai įvyks. To kuopimo svarbą suformuos tas jūsų žinojimas. Dabar madinga aukštuomenėje (kur kur? o ji yra?) galią taip simuliuotis, tik jie niekam nesako, kaip tai smagu. Kodėl nepabandžius? Iš esmės ar ne pofig iliuzija tai ar ne, jei tai padės tau jaustis geriau? O jei nepadės, tai gal iškils klausimas, ankiek tie galingieji galios turi ir ankiek susimuliuoja, tai iš tikro, ankiek meluoja.
Ne visas miesto gyvenimas yra modernus, bet visas modernus gyvenimas yra miesto gyvenimas. Tai, kad gyvenimas tampa modernus reiškia, kad jis panašėja į gyvenimą mieste,- rašo Z.Baumanas. Iš tikrųjų, šiandien gyventi mieste tolygu nuolat stebėti kaip jis auga, keičiasi, pildosi naujomis formomis. Jeigu žodį modernus laikysime tapačiu visad naujas, tada, be abejo, šis apibūdinimas netiks užsikonservavusioms ir vis dar senais gerais laikais dvelkiančioms arba komunizmu dvokiančioms (kuris variantas atrodo teisingesnis - jūsų teisė rinktis) provincijoms. Užtat puikiai tiks visų mūsų mylimam Vilniui, kuris modernėja milžinišku greičiu, kaip ir privaloma tikram didmiesčiui, išstumdamas iš reprezentacinių savo vietų neįteisintą, nepageidautiną kitoniškumą. Tiek architektūrinės, tiek žmogiškosios medžiagos prasme. Išvalykime mūsų miestą nuo šiukšlių - reiškia tikrai ne Vilnelės ar miesto parkų sutvarkymą, o subtilesnį miesto erdvės transformavimą į higienišką ir sterilių vienodumą. Aišku, tokia naujos tvarkos politika nereiškia, kad visi , kaip anksčiau, turime dėvėti vieno kirpimo asfalto spalvos drabužius, tačiau ar uniformų laikai tikrai praėjo? Kiek šiandien, demokratiškėjančioje visuomenėje toleruojamas kitoniškumas?
Niekam ne paslaptis, kad mūsų visuomenė yra vartotojų visuomenė. Galima garsiai apie tai nekalbėti (pas mus būtent taip ir daroma), tačiau apskritai - tiek marksistai, tiek nemarksistai sutinka, jog tam tikru metu po Antrojo pasaulinio karo ėmė rastis naujo pobūdžio visuomenė (apibrėžiama įvairiai - kaip postindustrinė visuomenė, korporacinis kapitalizmas,vartotojų visuomenė, žiniasklaidos visuomenė ir pan.). Naujos vartojimo formos, planuojamas produkcijos senėjimas, vis greitesnė madų ir stilių kaita, apskritai iki šiol neregėtas reklamos, televizijos ir žiniasklaidos įsismelkimas į visuomenæ, didžiojo greitkelių tinklo plėtra ir automobilių kultūros atsiradimas - tai tik keletas ypatybių, nužyminčių esminį lūžį tarp šios ir ankstesnės, prieškarinės, visuomenės (F.Jameson). Tiesa, mes prie vartotojų visuomenės prisijungėme kiek vėliau, žlugus komunistiniam režimui, bet tai tikrai neleidžia jaustis atstumtiems: kaip pilnateisiai globalaus amžiaus gyventojai, šiandien svarstome dilemą - ar būtina vartoti tam, kad gyventume, ar gyvename tam, kad galėtume vartoti. Pirk arba mirk - radikali šios dilemos išraiška.
Visais laikais visuomenė savo nariams keldavo tam tikrą normą, formuodavo standartą, kurį atitikti buvo šių pareiga. Klasikinis amžius, pasak M.Foucault, siekė sukonstruoti žmogaus-ginklo, žmogaus-instrumento, žmogaus-mašinos kompleksus; instrukcijomis, disciplina, muštru ir kitomis prievartinėmis priemonėmis įtvirtindamas Normos valdžią. Įvairūs muštro-disciplinos-tvarkos fabrikai funkcionavo tam, kad sukurtų naudingus objektus - žmones, kurie atitinka normą ir kurie pripažįstami kaip psichiškai arba fiziškai sveiki arba paklusnūs, arba kompetetingi, bet ne laisvi veikėjai. Naudojamos prievartos principu tapo Normalumas, kuris žmones spaudė paklusti tam tikram modeliui. Būti normaliems iš tikrųjų reiškė būti vienodiems (ligoninės, pamišėlių namai, kalėjimai, kariuomenė, mokyklos, fabrikai - visa tai galima pavadinti Normos valdžia; pacientus, bepročius, nusikaltėlius, kareivius, vaikus, fabrikų darbininkus - objektais, kuriuose valdžia yra fiziškai vykdoma ir fiziškai iškenčiama (dažniausiai) arba kuriuose (rečiau) jai fiziškai priešinamasi). Būtent neįteisintoje įvairovėje buvo rastas pagrindinis, tikras priešas, kurį įveikti buvo galima tik sukūrus visuotinės tvarkos projektą. Žmonija (tiksliau jos progresyvioji dalis, avangardas), apsėsta visuotinės tvarkos idėjos, nepastebėjo kaip jos kryžiaus žygis prieš chaotišką tikrovę virto ilgu keliu kalėjimo link. Ji niekada ten nenuėjo,- sako Z.Baumanas,- (nors tokiose šalyse kaip Stalino Rusija, Hitlerio Vokietija ar Mao Kinija priartėjo pakankamai arti), bet negalima jos kaltinti nesistengus. Kitaip sakant, 1984-ųjų išpranašauta distopija tikriausiai nebetaps tikrove, tačiau valdžia nesiliovė kūrusi realybę.
Knygoje Globalizacija: pasekmės žmogui Z.Baumanas aprašo idealų vartotoją, kaip žmogų, skatinamą nuolat judėti, vytis, ieškoti, nerasti ir nuolatos geisti naujų, nepatirtų pojūčių. Vartotojo geismo esmė slypi ne jo patenkinime, o priešingai, negalėjime būti patenkitam. Baisiausias siaubas idealiam vartotojui turėtų būti perspektyva, kad geismas išblėsta ir išsisklaido, o akiratyje nebelieka nieko, kas jį prikeltų, ir pasauly nieko geistina. Ką bekalbėti, įtampa tarp vartotojo ir vartotojiškos rinkos abipusė. Rinka negali leisti vartotojams nė akimirką pailsėti, ji privalo sugebėti palaikyti tą nuolatinį jaudulį, įtarumą ir nepasitenkinimą, kurie neleidžia vartotojui nurimti (numirti). Vartotojas, savo ruožtu, turi atlikti makabrišką užduotį - išsiugdyti naujus organus, tam kad išplėstų savo kūno ribas iki naujų, iki šiol neįsivaizduojamų ir galiausiai, ko gero, neįmanomų matmenų (praktiškai visi pojūčiai, kuriuos gali pajusti vartotojas ateina iš išorinio pasaulio, taigi vartotojas atsiveria pojūčiams kūnu ir būtent kūnas yra esminė idealaus vartotojo substancija). Tam, kad kartu su Micku Jaggeriu galėtum rėkti: I can get no satisfaction privalai turėti gotikinio stiliaus kūną, priešingą saikingai, santūriai, ramiai ir stabiliai Renesanso harmonijai, perpildytą troškimo, plėšančio jį į gabalus. Jeigu visuotinės tvarkos projekto laikais, bet kokį tinkamą individo tapatumo modelį iš aukščiau primesdavo atitinkamos institucijos, šitaip ne tik atmesdamos, tramdydamos, slopindamos, cenzūruodamos, maskuodamosir slėpdamos, bet kartu ir gamindamos individus, tai šiuolaikinei visuomenei atsisakius pretenzijų į tokį projektą globalizacija neturi savaiminio ir būtino galutinio tikslo), individas paliekamas vienišas, sprendžiant savęs sukūrimo problemą. Rodos, būtų galima džiaugtis visiška laisve, tačiau pasirodo, kad iš esmės žlugus išorinei prievartai, mes paprasčiausiai tapome naujos, subtilesnės vergijos aukomis. Kiekvienas dabar yra laisvas, tačiau kiekvienas yra laisvas nuosavame kalėjime, kurį pats pasistatė - perfrazuojant M.Blanchot, galima įvardinti šiandieninæ situaciją, dingus prievartai iš aukščiau. Žmogus pats sau yra ir mokytojas, ir prižiūrėtojas. Visuomenė jau nebeprimeta savo valios, šiandien ji tegali pasiūlyti įrankių komplektą DIY darbui, tačiau grėsmė užsidaryti savo nuosavame kalėjime kyla iš to, kad nesant iš išorės primesto standarto, bijomasi nesugebėti įgauti tokios formos ar pavidalo, kurį norima įgauti, koks jis bebūtų. Bijomasi, kad nepasiseks nuolat judėti, bet tuo pačiu, bijomasi sustoti ties vienu, galutiniu sprendimu, bijoma nesugebėti būti lanksčiais ir įgauti norimas formas, bijoma nesugebėti būti ir medžiaga, ir prityrusiu skulptoriumi vienu metu. Ši baimė - nemokėjimas suformuoti savęs, lengvai pasiduoda vartotojų rinkos pasiūlymams, kuri tapatumus gamina kaip vartojimui skirtas prekes.
Išbandyti šiandien galima beveik viską, net ir įvairias protesto formas, šiuolaikinei visuomenei nedaug kas atrodo nepakenčiama ar skandalinga. Kaip rašo F.Jamesonas visuomenė ramiai žiūri į labiausiai žeidžiančias šiuolaikinio meno formas,- tarkime, pankroką ar tai, kas vadinama atvirai seksualia medžiaga,- ir tas formas lydi komercinė sėkmė. Tai, kad rinka siekia išlaikyti savo vartotoją nuolat geros formos (t.y. nuolat geidžiantį ko nors naujo), reiškia, kad jam siūlomi vis naujesni ir drastiškesni būdai pasitenkinti. Kita vertus, kaip jau minėjau, tai reiškia nuolatinę ir atkaklią kovą dėl publikos dėmesio. Nieko nebešokiruoja homoseksualai Nieko tokio, šiuolaikinės kultūros industrija mums gali pasiūlyti įdomesnių surogatų ...visi jie tampa vartotojiško karnavalo dalyviais, kuriame svarbu per ilgai nebūti su viena ar kita kauke(karnavalo esmė ne fiksuotas, o nuolat konstruojamas tapatumas, be jokios garantijos, kad konstravimas kada nors pasibaigs). Žinant vartojimo politikos esmę, neturėtų stebinti įvairių subkultūros formų suprekinimas: graffiti, ekstremalus sportas, punkas neilgai džiaugėsi proletariato ginklo statusu. Kalbant griežtai galima net pasakyti, kad dauguma maišto prieš visuomenę formų numirė, tiksliau iš gatvių perėjo ant popieriaus, į internetą ar televiziją. Protestas atėjo į madą. Nori protestuoti - štai tau krūva klonuotų grupių, kurias gali pamatyti per TV, štai parduotuvė, kurioje gali įsigyti imidžovų rūbų, jei gyveni labiau išsivysčiusioje šalyje, rasi ir legalų klubą, kuriame galėsi leist laiką su protestuojančiais draugeliais. Svarbu, kad patrauklų tapatumą įteisina visuomenė, ji leidžia būti tau kokios tik nori formos, mažai rūpindamasi turiniu - šiandien nesvarbu kaip tu atrodai (beje, juk tokia tolerancijos forma išties labai ryški mieste), tačiau kitoniškumu galima žavėtis tik tol, kol žvilgsnis slysta kūno paviršiumi. Kitokios mintys (priešiškos visuotiniam vartojimo imperatyvui, atsisakančios visuomenės primestos normos, kuriančios savo vertybes) gąsdina, tai jau nebe vilionė, o grėsmė. Tai pavojingos mintys, į kurias geriausiu atveju žvelgiama abejingai, blogiausiu - jos kriminalizuojamos. Tiesa, kitoniškumas kartais būna išgirstas, bet nesuprastas ir tokia situacija dažnai virsta absurdu. Galimas ir dar vienas senas kaip pasaulis variantas, kur tik stiprumas lemia teisus tu ar ne. Tokiu atveju, kaip sako Baumanas, jis (kitoniškumas) pirmiausia turi tapti patvarus, nepalenkiamas, tiesiogine prasme griebiantis už gerklės. Žodžiu, tikėtis, kad tave išgirs sunku Sugrįžkime į miestą. Margą ir kraupiai vienodą, atvirą naujovėms ir tuo pačiu visiškai abejingą kitokiems, įvairialypį ir tuo pačiu visiškai beveidį. Kiek čia toleruojamas kitoniškumas? Beveik neabejodami galime atsakyti: daug, jei kalbėsime apie formą (kas gimė sostinėje gal neįvertins ir to daug) ir kartu labai mažai, kalbant apie turinį. Tiek, kiek visiškai užtenka palaikyti demokratijos (nors ir pats šis žodis daugelio lūpose skamba kaip keiksmažodis) iliuzijai.
Žmonės susikūrę savo rūpestį. Valdo daiktai. Pačių susikurtos vertės. Nebetenkina reikmės gyvybei ir daugmaž patogumui palaikyti. Daiktas, teikiantis tai, ko iš jo tikimąsi pagal paskirtį, ilgainiui netenkina. Yra gražesnių, kitokių ir jų reikia. Kam? Gražu tau? Prestižas? Na ir kas iš jo? Didesnė laimė?
Nupirk man laimę. Babkes paskui atiduosiu.
Gal tai paprasta stimuliuoti sąmonę savo susikurtais (ar kitų įpirštais, nesvarbu) prioritetais. Turėjimo kultas.
Kiek yra tos sąmonės? Trūksta medžiagos nenuotaika, tinkamai papildai orkestras groja. Nors iš esmės niekas nepasikeitė, viskas taip pat gerai/blogai.
Ir basas angeliukas perbėgo per širdį.
Tvarka pagal taisykles. 12 metų mokaisi, 2-4-daugiau metų studijuoji. Dirbi. Kitaip nefunkcionalus. Kiek lieka tam, kad.. kam? Bet kam, kad ne Nustatytai Tvarkai. Tiesiog, betvarkei. Laisvei, gal. Galima trumpam dingti? Visai?
Žmonės, Žemė - nesvarbu iš kur - bet jie naikina vienas kitą. Vis sparčiau. Kodėl?
Darbas namai maistas tv miegas darbas namai tv maistas miegas. Augalas? Blogiau, jis bent nekenkia, nešvaisto.
Dar tas mirties kvapas. Diedukas, bobutė nebenori gyventi. Mama sakė, irgi. Kviečiantys sapnai. Kaimynui vėžys. Dar tas triušiukas. Suparaližuotas. Skauda. Ėsti nori, bet negali. Kuo padėt? Mirtimi. Ji gali būti gera? Tik ne tiems, kurie lieka gyventi. Antspaudas.
Sąmonė yra priešas, kai fizio neleidžia judėti/matyti/girdėti.
Ar teko kada patirti nesavanorišką mirtį artėjant prie tavęs, kai pajunti begalinį norą gyventi?
Rūpestis. Ką galiu pakeist? Angeliuk, sugrįžk.
Laukti skauda.
Visada padės, jei skauda,
Geras daktaras Aiskauda.
Pažiūrėjęs atgal matau, kad didžiumą laiko grojau "žymiose" grupėse. Po neilgo muzikinio pradžiamokslio, išimtinai pažinčių dėka, atsidūriau Turbo Reanimacijoje, kurie dar prieš metus man atrodė kaip tolimos tolimos žvaigždės ir "nereali" grupė. chui, reali. Paskui, po trijų metų, variau jau vien su dr.Green.
Paskutiniai metai su TR buvo vienas didelis lėkimas iš namų į studijas į darbą į vieną repeticiją į kitą repeticiją ir į lovą. miegoti. O su dr.Green viskas buvo paprasta, mes tiesiog grojom, norėjom groti, gal kartais pernelyg įkyriai lindom visur kur galėjom ir _norėjom_ (nes jau tada buvo tas jausmas, kad yra vietų, kur groti nesinori, nes tiesiog nemiela ir nemalonu, pvz. vietos, kuriose sėdima prie stalų ir valgoma, mokyklos, kareivinės ir pan.). Vėliau supratom, kad geriausiai save palepinsi tik tu pati ir prasidėjo Green Club, turai ir t.t. Populiarumas tapo svarbus tik tuo, kad *atsipirktų* išleisti įrašai (ko jie niekad nėra padarę)...
Atrodė, kad viskas gerai, bet 2003 pavasarį mes nuvažiavom į Rusiją. Ten/tada aš supratau, kad, žopa, bent ten mes esam pop grupė. Lietuvoje ar Latvijoje to kažkaip nejaučiau -- turbūt suveikė saikingai nedaug koncertų Vilniuje, ne(at)leistinai mažai koncertų kitose Lietuvos vietose, galų gale, daugumą koncertų rengdavo draugai. O Maskvoje, užlipęs ant scenos suvokiau, kad tie žmonės, kuriuos aš dabar linxminsiu, atėjo būtent į mėgstamą pramogą -- roko koncertą -- gauti produkto: vieno ar kito gabalo, šuolio nuo scenos, dar kažko, ko nematau užsimerkęs. Bliat. Negi pagrojęs milžiniškame mieste prieš pusantrų metų praradau dar vieną "pirmojo koncerto" galimybę? Nesamonė.
"Pirmojo koncerto" galimybe, kaip tai būdavo Lenkijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Austrijoje ir kitose, gerokai rečiau gyvenamose vietose. Kur ant tavęs visiems nusispjaut, kur tavęs niekas nelaukia ir juo labiau neatsimena. Kur užlipti ant scenos -- tai iššūkis. Išjudinti visus, atkreipti dėmesį ir nuoširdžiai pradžiuginti. Kai esi žinoma, tu to netenki, mainais gauni tik roko muzikanto darbą. Dingsta tas "susidūrimas" tarp atlikėjos ir klausytojų, lieka tik žmonės ant scenos, grojantys žmonėms prie scenos. Dar gerai, kad bent tiek.
Dar būna ir kitas variantas -- kai groji Žmonėms. Nesvarbu kelintą kartą mataisi ir kada -- prieš keletą metų ar prieš tris valandas -- susipažinai, nesvarbu, šalta ar karšta, esi soti ar alkanas, kiek kilometrų nuvažiavai šiandien nepatogiu prirūkytu autobusiuku, jiems tu stengiesi. Iš visų jėgų, ant 100%. Prisiminkit Robotničkos koncertą Vilniuje...
Tada, parvažiavę iŠ Rusijos, mes dar atradom kad kažkokie *nepažįstami* žmonės Lenkijoje padarė savo dr.Green puslapį (http://www.drgreen.prv.pl/). Malonu ir kartu kvailai juokinga. Kodėl? Kas mes tokie? Ei, gal nereikia?! Kaip ten bebūtų -- aiškiai prisižaidėm.
Žinoma, buvimas pop turi ir privalumų -- lengva gauti koncertus, kai tave žino, koncerte apsilanko daugiau žmonių, kas DIY "verslo sąlygomis" reiškia kiek didesnį honorarą (nes atsaranda iš ko) tau ir kiek daugiau pinigo organizatoriui. Tačiau šitai neatperka to, ką surašiau aukščiau. Neatperka pankroko grupės grojančios tokiems, kaip ji, tik iš kitų pasaulio vietų, žmogiškumo.
Čia yra tik vieno grupės nario įspūdžiai, o ne kokia nors "oficiali pozicija". Mes esam septyni skirtingi žmonės su nuosavom galvom ir požiūriais.
Protingas žmogus, ketinantis piktai ar nepiktai pasišaipyti iš krikščionybės, visų pirma turėtų nulenkti galvą prieš ją už daugelį tų dalykų, kurių visumą mes dabar įvardiname Vakarų kultūra; ir būtent už daugelį teigiamų dalykų. Skelbti ją esant visiškai visomis prasmėmis neigiamą tegalėjo filosofinės sistemos ir ideologijos, mažų mažiausiai tapačios krikščionybei kai kuriais klausimais redukuotu požiūriu į tikrovę.
Vis dėlto ši religija ne veltui susilaukė gausios kritikos ir pasipriešinimo. Apimdama daugelį žmogiškosios veiklos sričių, krikščionybė kritikuota ir dėl teologinių prieštaravimų, ir dėl konkretaus teologinių tiesų įgyvendinimo istorijoje. Su pagrindinėmis krikščioniškosiosmis tiesomis sunkiai dera kryžiaus žygiai, inkvizicija, aktyvus dvasininkų dalyvavimas pasaulietinėje veikloje ir nereti krikščionių veiklos būdai.
Krikščioniškoji teologija pasižymi itin dideliu racionalumu - tokiu geistinu bruožu šiandieniniam hyperracionaliam (ar norinčiu tokiu save matyti) žmogui. Kita vertus, ji, būdama religija ir vien jau todėl būdama priversta kalbėti apie kai kuriuos racionaliu protu nepažinius dalykus, yra pilna tokių sąvokų, kaip tikėjimo paslaptis, slėpinys ir pan. Tad smagiausi ir įdomiausi klausimai ir siejasi su krikščionybės bandymu įdarbinti racionalų protą - kai kur sėkmingu, kai kur beviltišku, kai kur tiesiog juokingu.
Tobuloji šizofrenija
Švenčiausioji Trejybė - viena iš fundamentaliausių krikščionybės sąvokų. Sykiu būten joje slypi ir fundamentaliausias krikščionybės slėpinys. Vieno Dievo trijuose asmenyse samprata atsirado toli gražu ne iš karto. Dievas Tėvas nuo pat pradžių suprantamiausias asmuo; jį krikščionys perėmė teisiogiai iš judaizmo - kiek transformuodami, suteikdami Jam tai rūstumo, tai gailestingumo. Pastarųjų savybių santykis, tiesa, vėliau sąlygojo tolesnius teologinius ginčus ir erezijas. Žymiai ilgesni ir daugiau fantazijos pareikalavę buvo bandymai suvokti Jėzaus Kristaus prigimtį. Tai - žmogus ar Dievas? Jei Dievo Sūnus - kuo remiasi Jo sūnystė? Buvęs be pradžios ar turintis pradžią? Ir t.t. ir pan. Nemažiau paini yra ir Šventosios Dvasios samprata. O šių trijų asmenų santykis dar keblesnis - kuris asmuo yra viršiausias; kas iš ko kilo; kas kokiais būdais veikia ir t.t.
Judas
Judas Iskariotas - galbūt žinomiausias ir daugiausiai prakeiksmų pelnęs Naujojo Testamento veikėjas. Kita vertus - bene pats tragiškiausias ir ypatingą dėmesį patraukiantis, bandant aiškintis krikščioniškas Dievo plano ir žmogaus laisvės sampratas. Abi jos, ypatingai antroji, yra itin svarbios visai krikščioniškai, o ypač moralinei teologijai.
Judo istoriją įdomu pasvarstyti ir krikščioniškos soteriologijos - mokslo apie atpirkimą - kontekste. Jėzaus Kristaus įsikūnijimas ir visa Dievo Sūnaus veikla pasaulyje teologijoje yra suprantama dviem lygmenimis: tai ir žmogaus atbaigimas (žmogus buvo sukurtas ne tobulas - jį reikėjo atbaigti, ištobulinti; šis atbaigimas būtų įvykęs ir pirmiesiems žmonėms nenusidėjus), ir žmogaus atpirkimas (atsilyginimas Dievui už įžeidimą - nuodėmę). Žmogaus atbaigimui drastiška Kristaus auka nebuvo reikalinga. Tuo tarpu atpirkimas galėjo būti įvykdytas tiktai Kristaus - tikro Dievo ir tikro žmogaus - aukos dėka. Šią auką realizuoti padėjo puikiai žinomi Naujojo Testamento veikėjai - žydų religinis elitas, romėnų valdininkas Pontijus Pilotas, paties Jėzaus mokinys Judas ir kt.
Naujajame Testamente pateikiama Judo Iskarijoto istorija yra labai paprasta: vienas iš Jėzaus mokinių, papirktas žydų kunigų, išdavė savo Mokytoją. Išdavikiškas Judo pabučiavimas, nurodęs suimtiną asmenį, tapo žinomu kultūriniu simboliu, o pats šio veikėjo vardas - keiksmažodžiu.
Istorinių tyrimų ir interpretacijų mėgėjai, po gabaliuką išstudijavę Naująjį Testamentą, nepalenkė ir šio epizodo. Plačiajai publikai bene žinomiausios Kosidovskio interpretacijos, bet grynai istoriškai Judo išdavystę yra aiškinę ir krikščionių egzegetai. Katalikai šiuo metu visiškai neatmeta politinių, socialinių, psichologinių ir daugybės kitokių Judo poelgio motyvų aiškinimų. Vis dėlto pats Naujasis Testamentas nepateikia jokių aiškių ir pagrįstų duomenų apie paties Judo apsisprendimą.
Pradžioje derėtų prisiminti tiesas, kurios yra krikščionybės ir soteriologijos pamatas: 1) Dievas yra visažinis, 2) Dievas kiekvienam žmogui suteikia charizmą (pašaukimą) - tam tikrą vietą, užduotį savo plane, 3) atpirkimui buvo būtina Dievo Sūnaus auka, 4) žmogus yra laisvas - gali rinktis sprendimus, 5) žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimus.
Vadinasi, Dievas iš anskto žinojo, kad konkrečioje situacijoje Judas išduos Jėzų. Teoriškai galima įsivaizduoti, kad nors žmogus ir laisvai renkasi, bet Dievas savo absoliutaus žinojimo dėka ir visu būsimus žmogaus pasirinkimus. Kita vertus, senatestamentinė tradicija, kurios tiesiogine tąsa buvo Naujasis Testamentas, pateikia daugybę pavyzdžių, kaip Dievas lyg marionetėmis žaidė žmogumi ir jo pasirinkimais. Pavyzdžiui, garsioji išėjimo iš Egipto istorija: kad galėtų parodyti savo galią izraelitams, Dievas užkietino faraono širdį - taip paveikė faraoną, jog tas visaip kaip įmanydamas kenkė izraelitams ir stengėsi sutrukdyti jų planus iškeliauti į to paties Dievo pažadėtąją žemę (Dievas kalbėjo Mozei: Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies. Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje. Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus - savo tautą, Izraelio vaikus - iš Egipto žemės. Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės - Išėjimo knyga 7,2-5). Pastarąjį atvejį katalikų egzegetas A.Rubšys komentuoja taip: Žmogaus nuosprendis be Dievo veikimo yra neįmanomas - žr. Iz 6,10; Mt 13,10-15. Šv. Raštas nedaro skirtumo tarp antrinių priežasčių ir visuotinės Priežasties - Dievo veikimo. Be to, laisvos valios klausimas, kuris yra taip ryškus pošventraštinėje teologijoje, dar nebuvo problema Sunkiai suvokiama vidinė Judo motyvacija išdavystę kartais skatina suvokti būtent šiame kontekste.
Judas - tragiška Dievo atpirkimo plano įgyvendinimo auka? Tuomet jis, kaip ir faraonas, yra nepakaltinamas, nes krikščioniškoji moralinė teologija pilną žmogaus moralinę kaltę pripažįsta tik tada, kai žmogus veikia visiškai suvokdamas savo veiksmo blogumą ir veikdamas visiškai laisvu savo valios sprendimu. Jeigu Judas buvo Kristaus aukos įvykdymo įrankis, tai apie jo kaltę ir pasmerkimą negali būti jokios kalbos. Kita vertus, jei išdavystė priklausė nuo laisvo Judo apsisprendimo, tai negalima atmesti priešingo jo pasirinkimo: likti ištikimu Jėzaus mokiniu. Kokiu būdu konkrečioje situacijoje tuomet būtų įvykusi Kristaus auka? Belieka sunkiai įsivaizduojamas Dievo visažiniškumas.
Dievo visažinystės fone tampa nesuprantamas tokios klystančios žmogiškosios laisvės dovanojimas žmogui. Jeigu jau kurdamas žmogų Dievas žinojo apie būsimus jo paklydimus, jo nesugebėjimą teisingai pasirinkti, tai vis dėlto kodėl pasmerkė jį blogiui, kančiai, skausmui - visoms nuodėmės pasekmėms? Begalinės Dievo meilės (Dievas yra meilė - toks, galima sakyti, yra pats svarbiausias krikščionybės teiginys) parodymas - laisvės, kaip žmogiškojo orumo pagrindo, dovana, nesiderina su išankstiniu žinojimu apie neišvengiamą žmogaus nuodėmingumą. Tada tampa itin logiški F.Dostojevskio didžiojo inkvizitoriaus samprotavimai apie žmogų, kuriam laisvė suteikia ne orumą, o nuolatinę skausmą ir kančią.
Tikėjimo dovana
Tikėjimas - viena iš didžiausių krikščioniškų dorybių. Tai - pasitikėjimas Dievo autoritetu ir jo įkvėptais raštais (Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija, dokumentais). Dievas kviečia žmogų, ir žmogaus pareiga yra tikėjimu atsiliepti į šį kvietimą. Tikėjimo atmetimas - didžiausia nuodėmė, užkertanti visus kelius į išganymą. Kaip ir visų dorybių ugdymui, tikėjimui reikalingos nuolatinės žmogaus pastangos - tikėjimo gilinimas, abejonių atmetimas ir pan.
Kita vertus, tikėjimas yra Dievo dovana. Vienam žmogui ji gali būti suteikta, kitam - ne. Tuo gali būti grindžiamas mokymas, kad geras žmogus, nors ir netikintis, gali būti išganytas.
Abu šie teiginiai krikščionybėje koegzistuoja. Suprask kaip nori.
Budizmas
Katalikiškoji dogminė teologija, apibrėždama krikščionybę kaip religiją, turi apibrėžti ir patį žodį religija. Nėra priimto vieno visuotinai pripažįstamo religijos apibrėžimo, tačiau vieningai atmetami visi redukuoto požiūrio į religiją sąlygoti apibrėžimai (Marx, Comte). Esminis dalykas, darantis religijos apibrėžimą priimtinu katalikui - transcendentinio Dievo, esančio visiškai skirtingo savo kūriniams, įtraukimas. Šia prasme budizmas, visiškai atmetantis tokio Dievo egzistavimą, į religijos kategoriją neįtelpa.
Įdomumai prasideda tuomet, kai Katalikų Bažnyčia nusprendžia deklaruoti savo teigiamą požiūrį į kitas religijas kaip žmogiškąsias Dievo paieškas Ir čia, nepaisant visų dogminės teologijos postulatų, tarp labiausiai krikščionių gerbiamų religijų (judaizmo, islamo), lyg niekur nieko atsiranda budizmas: Nuo pat senovės iki mūsų laikų įvairiose tautose aptinkama tam tikros įžvalgos paslaptingos galios, dalyvaujančios dalykų kaitoje ir žmogaus gyvenimo įvykiuose, o kartais užtinkamas aukščiausios Dievybės ar net Tėvo pripažinimas. Ta įžvalga ir pripažinimas persmelkia jų gyvenimą giliu religiniu jausmu [ ] Budizmas įvairiais savo pavidalais pripažįsta radikalų šio kintamo pasaulio nepakankamumą ir moko, kokiu keliu pamaldžios ir pasitikinčios dvasios žmonės gali pasiekti arba tobulo išlaisvinimo būseną, arba, remdamiesi savo jėgomis ar pagalba iš aukščiau, aukščiausio nušvitimo. [ ] Panašiai ir kitos visame pasaulyje aptinkamos religijos stengiasi įvairiais būdais atsiliepti į žmonių širdies nerimą, tuo tikslu siūlydamos savo kelius, tai yra mokymus, gyvenimo taisykles ir šventas apeigas (Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate, Nr.2). Suprask kaip nori.
Epilogas
Daugumą krikščioniškųjų teologinių nesusipratimų, keliančių nuostabą ar šiaip nesuvokiamų nekrikščioniui, galima būtų suskirstyti į dvi rūšis: tie, dėl kurių pati Bažnyčia nėra vienareikšmiškai apsisprendusi, ir tie, kuriais tiesiog privaloma tikėti. Žmogaus proto ribotumas ir negalėjimas iki galo savo pastangomis suvokti absoliutaus Dievo - gana įtikinama prielaida. Juolab, kad bet kuri religija iš esmės remiasi tikėjimu, o ne žinojimu. Kitas dalykas, kad bene didžiausio skeptikų dėmesio sulaukia krikščionybė, o ne kitos religijos - galbūt, kad mūsų aplinkoje labiausiai paplitusi, itin ilgą laiką veikusi vakarietiškąją kultūrą ir turėjusi daugiausiai progų parodyti savo vidinius prieštaravimus.
Simbolių prigrūsta erdvė ir laikas. Mistika liko kažkur ne dabar, tolimoje praeityje, apie kurią dar galėtų papasakoti proseneliai, vėlų vakarą atsisėdę ant trobos slenksčio su savo transcendentiniu žvilgsniu į žemę, iš kurio kibirais virsta ramybė. Brūkšteli degtuką, neskubėdami prisidega cigaretę; išpūtę dūmų kamuolį taip pat neskubėdami papasakoja. Bet prosenelių liko mažai. Postmodernybė, sako, eina išvien su romantizmu. Tačiau romantizmo mistiškumas čia įgavo visiškai įsigimusią formą, neturinčią nieko bendro su savo pirmtake. Ji sklando konvencijos pavidalu ir po savo taip reikia yra absoliuti tuštuma. Neišsisukinėjant tenka pripažinti, kad tai mes patys nugrūdome ją į palėpes, kad kategorizuotame pasaulyje visa būtų kuo paprasčiau* ir reikalautų kuo mažiau smegenų mankštinimo. Tiesiai šviesiai, paprastai ir aiškiai, sukūrė monstrišką kablį; nejudantį tašką, prie kurio gali prikabinti savo žvilgsnį. Nebereikia istorijų, skrupulingo knygų graužimo, natūralaus išjautimo, užtenka laikraščių, pokalbių nuotrupų, galų gale teliko, kad galėtum ramia sąžine įsidėti intelektą į kišenę.
Vienintelė sąlyga niekam nevalia matuoti savo ir kitų kišenių gylio. Sukurtas monstras vardu konkretumas* žada dar daugiau: pagalbą nuo nejautros ir miglotumo. Nespėjantys su laiku arba tiems, kuriems mistika taip ir nebuvo išinstaliuota, nukentėjo labiausiai.Ji plusta jiems iš vidaus, todėl tenka kovoti ir nekęsti dvigubai: tiek išoriškai, tiek vidujai.
