tuštumą, kuri atsiranda, kai įtraukiami visi galimi variantai ir išnyksta riba tarp tiesos ir melo, kai visi įmanomi variantai tampa lygiaverčiai ir nebelieka nei pozicijos nei opozicijos, nei mainstrymo nei alternatyvos.
juodu tašku žymėsime spamą, užpildantį elektronines ir realias pašto dėžutes
juodu tašku žymėsime tuštumą per kalėdinį išpardavimą, kai artimiausiems žmonėms perkame prabangias dovanas paskutinėmis akimirkomis
juodu tašku žymėsime kabelinę ir antenomis priimamą televiziją, nes ji spinduliuoja tuštumą
juodu tašku žymėsime pasaulį, kurį pažįstame iš filmų, pasaulį, kuriame maiklas džeksonas pasakoja apie gorilas, o bredas pitas yra revoliucionierius
juodu tašku žymėsime realybės šou generuojamą realybę
juodu tašku žymėsime grožio standartus, siekdami kurių kenčiame nuo nepilnavertiškumo komplekso
juodu tašku žymėsime pinigus, kuriuos mėgindami užsidirbti užmirštame, kad gyvenime yra daugiau dalykų, nei darbas ir miegas
juodu tašku žymėsime slapčiausias mūsų emocijas, nes jomis spekuliuojama, norint mus įtikinti pirkti muilą, skutimosi peiliukus ar vystyklus
kokia prasmė? prasmę mes jau suėdėme ir iššikome, liko tuštuma. pasaulis baigėsi vakar, galime ramiai padėti didelį riebų juodą tašką.
...po to jį panaudos kokia nors firmiūkštė savo prekių reklamai, nutaikytai į "maištaujančių jaunuolių" segmentą.kątik ėjau per tiltą ir mąsčiau apie šitą "bezd@lių" tūsą, apie revoliuciją, kurią mes "norim įžiebti"...
mes tokie pat naivūs kaip kad žmonija buvo naivi visais laikais. visuomet atsirasdavo kažkokių bezdalių, kurie manydavo, kad žmonės patys gali vairuoti savo likimą, tačiau taip niekada nebuvo - visuomet būdavo šeimos motina, genties motina, genties tėvas, vadas, vyr žinys, didikų luomas, karalius, buržuazija, globalusis kapitalas. ta prasme, niekada istorijoje dar nebuvo taip, kad žmonės patys vairuotų savo likimą, galbūt išskyrus keletą referendumų iškart po didžiosios prancūzų revoliucijos ir keletą savivaldos atvejų ala Perlojos respublika, kuriuos iš kitos pusės galima interpretuoti kaip "gerojo karaliaus" atvejus. Karoče, ką noriu pasakyt - normalaus precedento, kai masė pati formuoja savo likimą niekada nebuvo.
dar pakalbėkim, apie tai, kas yra revoliucija. revoliucija - tai ne spontaniškas sukilimas, išvedantis naujas idėjas ir naujus tarpusavio sambūvio būdus į dienos šviesą. revoliucija - susidariusios naujos situacijos įteisinimas. klasikinis pvz - buržuazinė prancūzijos revoliucija - buvo buržua luomas, kuris turėjo visus pinigus, t.y. visus reikiamus resursus, bet neturėjo politinės valdžios, t.y. negalėjo būti tikras, kad tie pinigai saugūs. ir negalėjo formuoti sambūvio taisyklių juridiškai, nors faktiškai jas jau formavo (na, tuo metu pasaulį valdė resursai (pinigai), kaip ir dabar, kaip ir didžiosios motinos laikais). tai vat, tas buržua luomas paėmė ir nukirto nx karaliui galvą, kad nesimaišytų po kojomis. o po to prasideda juokingi dalykai - lenktynės, kas greičiau prie lovio. priešai nugalėti, nugalėtojų daug, o lovys - vistik vienas. čia ir buvo toks termidoro mėnuo, kai pjovėsi visi nugalėtojai ir aiškinosi, kas prie lovio pirmas. tokioje šviesoje 1917 metų revoliucija rusijoje yra tik bolševikų perversmas ir jokia ne komunistinė revoliucija, nes resursai taip ir liko buržua rankose, tik buržua turėjo raudoną kaspiną atlape dėvėt ir nešnekėt ko nereikia. ir tie 70 metų tarybų sąjungos buvo tik užsitęsusios stumdynės prie lovio. todėl nenuostabu, kad visi turtuoliai dabar yra buvę nomenklatūrininkai (kgb generolai, kolūkių pirmininkai, prekių bazių direktoriai ir ck nariai) - stumdynių dalyviai, pagaliau pasidalinę tą lovį t.y. jie dabar turi pinigus ir kartu turi ir politinę valdžią, kuri yra proporcinga turimų pinigų kiekiui.
kad demokratija neturi ateities imho paaiškėjo iškart po prancūzų revoliucijos - daugumą gyventojų sudarė (sudaro) "bydlo" - žmonės, kuriems iš esmės yra px. todėl pas mus atsirado atstovaujamoji demokratija - mol iš "bydlo" iškyla toks, kuriam nepochui ir atstovauja tuos, kuriem pochui. o nepochui pas mus kam? aišku tam, kas turi piniginių ambicijų ir yra pasiryžęs dėl jų smarkiai parintis. o ką darom su "bydlo"? "bydlo" visuomet tikėjo tuo, ką jiems sako - į dievą tėvą, į gerąjį karalių, į demokratiją ir žodžio laisvę, į politines rietenas parlamente ir teisingą teismą.
taigi, kaip atrodo "demokratija 2000"? buržuazijos luomas susilydė į globalųjį super kapitalą, kuriam vadovaujant vyksta politinis spektaklis, kurį žiūri "bydlo". kad tas spektaklis yra svarbus "bydlo" žino, nes užuodžia, kad ten kvepia pinigais, o pinigai yra pažadėti. šiais laikais pinigų pažadas pakeitė žydų pažadėtąją žemę, viduramžių dangaus karalystę ir asasinų rojaus sodus. pinigai yra pažadėti, todėl eina "bydlo" paskui tuos pinigus, kaip asilas paskui morką pakabintą ant meškerės. anksčiau pažadus skleisdavo ir užtvirtindavo stipri bažnytinė struktūra, šiandien jos funkcijas atlieka medija, kurios uždavinys sukelti nepasitenkinimą esama padėtimi ir tuojau pat nurodyti kryptis, kaip tą nepasitenkinimą numalšinti. jei palyginsime su krikščionybe, gaunasi juokingai panašiai - esi kaltas kaltas kaltas, todėl turi elgtis taip, kaip reikalauja bažnyčia, tam, kad būtum išganytas ir sėdėtum dievui tėvui iš dešinės. esi neturtingas, neturi naujojo xxx automobilio, todėl turi stengtis ir klusniai dirbti tam, kad užsidirbtum pinigų, kad nusipirktum automobilį xxx.
dar vienas dalykas - kas yra "bydlo" ir kas _šiandien_ yra "bydlo"? "bydlo" yra ta jėga, kuri dirba. feodalizmo laikais - valstiečiai, industrializacijos laikais - darbininkai, šiandien bydlo yra vadybininkai (žinių darbuotojai). dar daugiau - kapitalui lydantis į vientisą masę, buržua, valdanti klasė, patys save užhipnotizuoja savo vaidinamu spektakliu ir tampa "bydlo", nes tikrieji, dideji pinigai pakyla iš realių žmonių kišenių "į orą" ir nebelieka turtuolių, kurie savarankiškai tariasi ir sprendžia, kaip dalintis pasaulį, tik didžiulis būrys fondų valdybos pirmininkų su daugianulinėmis algomis, kurie iš esmės jau nebeturi valios, o sprendžia tik kapitalo ir pelno naudai, nes kitaip ir negali. mes jau seniai įgyvendinom amžiną žmonijos svajones gyventi lengvai, tačiau kokiems marsiečiams atrodom, kaip akli, vedami aklų, lekiantys iš inercijos ten, kur pradėjom lėkti ir šiukštu neklausinėdami, kodėl ir kur lekiam, nes lėkimas, pasirodo, yra tikslas savaime.
taigi, visos šitos telėgos esmė yra ta, kad neturim mes revoliucinės situacijos šiandien, nėra jokios vidinės socialinės įtampos, mašinka sėkmingai sukasi, lekia į priekį ir niekas jai iš vidaus netrukdo. o mes, bezd@liai, dar vakarų medijos kažkodėl vadinami "antiglobalistais", stovim šalia taip, kaip stovėjo mūsų proprotėviai ir mąstom, kaip gi mums visiems susitarti ir paimti savo pačių vadeles į savo rankas, tik tų vadelių iš tikrųjų kratomės, nes patys esam "bydlo" ir pabalšomu norim tik ėsti ir dar turim tokį anomalų troškimą, kad mums ėdant ant galvos niekas nešiktų.
taigi, ką mes turim ir, tiksliau, ko neturim:
o ką galim/norim daryt? o ko mes norim? kad situacija keistųsi? kad būtų kas? kad "bydlo" staiga sustotų ir susivoktų, kad turi valią ir kad gali paimti savo vadeles į savo rankas? o kokią mes turim teisę nurodinėt bydlo, ką ir iš kur imti į rankas? norim valgyt iš konteinerių ir gyvent atvirai parazitinį gyvenimą? norim sustabdyt sistemą ir primint visiems, kad jau turim mes tą geresnį gyvenimą, kurį taip vejamės? mes galime norėti keisti situaciją. mes galime ją keisti, galime išrasti būdus ir naudotis jau esamais būdais kišti sistemai pagalius į ratus. stabdyti lėkimą, arba kaip tik skatinti jį, tikintis, kad greičiau ji susidaužys nx į šipulius. tačiau tai nėra revoliucija. revoliucija įvyks tik tada, kai būsim jau laimėję. tik neaišku, ką norim laimėti.
laimėti kaip tikslas savaime? kažkur aš jau tai girdėjau.
Kažkada, seniai, seniai, vartotojai kentėjo dėl prekių trūkumo. Dabar situacija pasikeitė kardinaliai. Dabar vartotojas yra tas deficitas kurį medžioja bet kokia koorporacija ir žada jam bet kokią saulėtą ateitį jei tik jis eis su koorporacija į jos krūmus.
Logiška, kad esant tokiai prekių ir paslaugų pasiūlai klientai nori gaut prekę už kuo mažesnę kainą. Ir jie ją gauna. Tačiau kieno sąskaita? Čia ratas užsidaro. Jie ją gauna savo sąskaita, nes žaliavos ir energija nepinga. Kai tave nudžiugina, kad už prekę ar paslaugą tu mokėsi 2 kartus mažiau, tu juk nesusimastai kad šis atpigimas tiesiogiai paveikė kažkieno likimą. Prekė atpigo "kažkieno" atlyginimo arba darbo vietos sąskaita.
Iš esmės perkam patys save. Stengiamės nusipirkt kuo pigiau. Blia kaip parodoksalu. Visa konkurencinė tarpusavio kovą koorporacijos permetė ant žemiausios grandies - mūsų. Ir dabar mes esam tie atpirkimo ožiai, kurie pigiausiai gamina šieną, tačiau patys jį brangiai ir perka. Kai šienas pigsta - kažkoks ožys lieka neėdes.
Postžmogizmas. Kito pavadinimo kažkaip i galvą nešauna. Mums atrodo, kad tapom labai invidualūs ir nenešam jokios atsakomybės už kitus. "Mes - ne jie". O "jie" galvoja taip pat. Taigi - vartojam vieni kitus. Na ir save desertui.Tobulas hanibalizmas.
"Just do it" - ir jie tave "padaro". Tiksliau pats save "padarai" genamas vartojimo alkio ir inercijos. Ir nėra jokio recepto, kaip išsigydyt nuo postžmogizmo. Is esmės galima pabandyt būt žmogumi, bet juk nemadinga - postmodernas už lango.
Mums noris laimės receptų, nes patys atpratome ją kurt, nes Mes - vartotojai. Visi pagalovna. Nesinori šalt gatvėje, miegot tarpuvartėj. Noris stogo, šilumos, maisto. Paskui noris daugiau. Taip save ir suvalgom. Mes ta koorporacija kuri ir yra varomoji visų likusiųjų koorporacijų varomoji jėga -Vartotojų koorporacija.
Ar gali būti kitaip? - Gali būti visaip. Kaip? - Štai šitoje vietoje turi būti tarpas.
(atsakimą įsirašyk pats).
Juk DIY a ne?
Jono Meko eilėraštis
Ačiū tau.
Ačiū tau
užu užnuodytą orą
užu užnuodytus vandenynus
užu užnuodytą žemę.
Ačiū tau.
Ačiū tau
užu erzacinę duoną
užu erzacinį gyvenimą
užu erzacinę sielą
Ačiū tau
Ačiū tau už cukrų,
kuriuo pripildei mano gyslas,
ačiū užu nužmogintas,
nuoboduliu pripildytas
įstaigas,
kompetenciją.
Ačiū tau.
Ačiū tau užu
užnuodytas žuvis,
atomines srutas
žemės gyslose
Ačių tau
kad gimiau
beakis
bepirštis
berankis
atominio amžiaus
bevardis invalidas.
Ačiū tau
užu praktišką,
kasieninį
vabalo
gyvenimą.
Ačiū tau
užu užnuodytas akis
užu televizijos valandas
užu minties ir
sielos
banalumą.
Ačiū tau.
Ačių tau.
Bet čia mes išsiskiriam.
Tu eik sau,
o aš eisiu savo keliu.
Digitali lygybė tėra tik iliuzija. Informacija yra pasaulinė prekė. Kas turi informacijos, tas valdo. "Virtualioji properša" skiria tuos kurie šiandien gali naudotis internetu su visomis jo gėrybėmis, nuo tų, kurie dėl įvairių priežasčių juo naudotis negali. Ši properša egzistuoja ne tik tarp industrinių valstybių ir, taip vadinamų, besivystančių šalių, bet ir pačioje vakarų visuomenėje.
Jau keletą šimtmečių properša egzistuoja tarp tų, kurie disponuoja gamybinėmis priemonėmis ir gali samdytis darbo jėgą, nuo tų, kurie leidžiasi išnaudojami. Tuo tarpu, žmogaus teisių gynimo organizacija "Žurnalistai be sienų" perspėja apie valdžios vykdomą interneto cenzūrą pasauliniu mastu. Daugelyje šalių laikraščiai, radijas ir televizija yra kontroliuojami ar uždrausti valstybinių organų. Todėl internetas tampa dažnai, vienintele terpe, kurioje galima nepriklausomai informuotis ir skleisti savo informaciją.
60 šalių turi iš dalies stambius informacijos laisvės apribojimus internete. Ir tai galioja ne tik diktatūroms ar autokratinėms valstybėms. Kalba eina ne vien tik "freedom of speech", bet ir taip pat apie kiekvieno teisę ir galimybę gauti/skleisti informaciją. Tokiu būdu internete cirkuliuoja tiek teisinga, tiek melaginga informacija. Ir tai vienas iš valdžios argumentų, kam reikalinga cenzūra. Cenzūros priešininkai gi mano, kad priešnuodis prieš melą ir iškrypimą yra ne cenzūra, bet didesnis kiekis teisingos ir geros informacijos.
Tačiau tuo galima ir suabejoti. Jau iki šiol buvo galima informuoti vieni kitus be cenzūros, t.y. burnos propagandos dėka. Tik tai buvo kiek nepatogu, kaip ir koks karvelių paštas tolimiems atstumams. Taigi, ar tikrai informacinės ir komunikacinės technologijos (IKT) galėtų garantuoti žmonijos gerovę ir plėtrą? Kas ką gali žinoti ir kas ko ne, jau nuo neatmenamų laikų buvo šio pasaulio galingųjų prerogatyva. Galingieji, kad ir kas jie bebūtų, šią teisę nori ir pasilikti. Kinija, Vietnamas, Malaizija ir Tunisas, pavyzdžiui, propaguoja internetą, kaip ekonominio vystymosi priemonę ir investuoja į šio paplitimą. Tuo pačiu jie yra didžiausi kibernetinės laisvės priešininkai: už vieną vienintelį draudžiamos nuorodos spustelėjimą, vartotoją gali daugeliui metų pasodinti už grotų. Interneto plėtra Kinijoje įgavo milžinišką pagreitį, taip kad valdžiai yra techniškai neįmanoma kontroliuoti elektrinio pašto judėjimo. Tačiau cenzoriai turi kitokio pobūdžio plačiai naudojamus instrumentus, daugiau nei 60 milijonų vartotojų įbauginti: interneto kavinės yra pastoviai uždarinėjamos, licenzijų turėtojai nuolatos stebimi, disidentai, publikuojantysinformaciją internete persekiojami. Apeliacija į Kinijos valdžią, nedaro jokio poveikio.
Daugumoje Europos valstybių, po rugsėjo 11 d. teroro išpuolių, buvo išleisti įstatymai, leidžiantys valdžios institucijoms, rinkti informaciją apie interneto vartotojus, protokoluoti jų poelgius ir net skaityti jų elektroninį paštą, jei šis siunčiamas neužšifruotas. Pavyzdžiui, antiteroristinis įstatymas Vokietijoje, nuo 2002 metų sausio mėnesio įpareigoja visus interneto paslaugų siūlytojus, teikti informaciją slaptosioms tarnyboms ir policijai, apie jų tinkluose užsiregistravusius vartotojus. Serverių operatoriai privalo instaliuoti stebėjimo sistemas, "operatyvininkams" galinčias teikti tiesioginę informaciją apie vartotojų el. pašto komunikaciją, bei prisijungimo duomenis. Taip pat D.Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės bando užtikrinti priėjimą prie vartotojų pašto ir "išskirtiniais atvejais" įstatymiškai įpareigoti įtariamuosius iškoduoti savo asmeninę korespondenciją.
Skirtumas tarp industrinių ir besivystančių šalių yra tas, kad vieni cenzūruoja pačią informaciją, o kiti, tuo tarpu, priėjimą prie jos. Ir tai nėra nuostabu. Internetas išsivystė "chaotiškai", kas daugeliui valdžios atstovų skatina įvesti tam tikrą "tvarką" į šią anarchistinę ir decentralizuotą struktūrą.
Cenzūra dažniausiai pagrindžiama morale, arba kova prieš terorizmą. Tačiau teisė į laisvą informaciją yra elementari ir universali teisė, kuri turėtų būti aukščiau nei nacionaliniai interesai. Jei yra sukaustoma kieno nors laisvė pareikšti savo nuomonę - laikraštyje, televizijoje ar interneto tinklapyje, tai tokiu būdu pažeidžiamos žmogaus teisės.
JT praeityje priešinosi kritiškai komentuoti situaciją Kinijoje ir Kuboje, nes komisijos sudėtyje buvo nemažai narių iš šalių, kuriose žmogaus teisės pažeidinėjamos pastoviai.
Taigi, tie kas reikalauja vien tik laisvo priėjimo prie informacijos/interneto ir tai supainioja su politine nuomone, yra dažniausiai laisvos rinkos gerbėjai. Tačiau kokia iš to nauda? Kiekvienas turi turėti galimybę viską pirkti ir už prieinamą kainą. Taip pat ir informaciją. Kitaip tariant, kapitalizmas turi suklestėti visame pasaulyje ir tai reikštų visuotinę gerovę ir pažangą. Bet ar tai įtikinama?
aš žinau, kad jums nepatiktų anarchistinė revoliucija, nes tuoj pat po jos ar per ją mes išjungtumėm visus televizorius, tiksliau jie nustotų rodyti, nes visos transliavimo stotys būtų susprogdintos, sudegintume visus laikraščius su visais žurnalistais, įskaitant žinoma ir savo laikraštes ir save (tai dar neaišku;). Neblogai būtų supleškinti ir literatūrą, bet gal geriau ją palikti, kaip prisiminimus apie seną pasaulį.
Dar gerai būtų atimti iš mentų ir saugumiečių, žalias uniformas ir iš karto išduodančius ir juokingus rudus ploščius su pažymėjimais ir tarnybiniais ginklais. Bėda tik, kad iš jų niekaip neatimsi mento mentaliteto, o perauklėjimas ilgas, varginantis ir visiškai beprasmis dalykas. Tai vienintelė išeitis liktų juos išvežti toliau, kur jie nebetrukdytų. Tas daugeliui jūsų gal ir patiktų iš esmės, bet užpuolęs nerimas dėl neaišku kur vedančių pokyčių viską sugadintų. Be to, tektų eiti į gatvę stebėti kaip tai vyksta, nes trankyti kumščiu į stalą ir rėkti apie tai savo švogerei prie šnypščiančio ir baltai-pilkai-juodai mirguliuojančio teliko ekrano būtų visiškai beprasmiška.
Tada mums tektų imtis hannerių ir kitų modernių verslo įstaigų. Ką su jomis daryti iki galo neaišku, bet greičiausiai derėtų sudeginti visus popierinius dokumentus ir užkrėsti virusais kompiuterius, jei ten kas nors tikrai reikalaujančio naikinimo, bet pornografinių nuotraukų ir microsoft programų būtų. Jums šita dalis galvos greičiausiai nesuktų, eitumėte pro šalį gūžčiodami pečiais: "galbūt taip reikia?", na nebent šiek tiek nesmagu būtų žiūrėti į tą ar aną išdaužtą langą.
Jo ir aš norėčiau, kad langų keli liktų neišdaužti.
Žinau, kad kai draugės pultų hannerius, aš stopudovai mėgčiau apsistoti ties viešojo transporto užgrobimu. Visų pirma, iškilmingai nuo kalno į bedugnę (ją čia reiktų būtų iškasus, gerokai prieš visą revoliuciją, kad pastarajai prasidėjus visą nereikalingą šlamštą ar neaiškų gyvąjį inventorių būtų galima mesti tenais) būtų nuridentas raudonas autobusiukas su visais kontrolieriais. Tada visi troleibusai stotų bet kur, kur reikia ir kur nereikia ir posukius darytų visais įmanomais būdais, pagal maitinimo laidų išdėstymą.
Labai svarbu būtų iškart įvesti dovanų ekonomiką. Tas jums nepatiktų, nes tektų ištrinti iš sąmonės (beje, ir man) "mano" ir "tavo" ir įvesti "visų" ir "niekieno". Žinoma sunku ir tą "įvedimą" padaryti, nes kas būtų mentas, kuris prižiūrėtų, kad įvedimas vyksta tvarkingai? Gal tada dovanų ekonomikos įgyvendinimą reiktų atidėti?
Na ir bemaž svarbiausias darbas liktų užgrobti visas valstybines įstaigas (prieš tai užvirinus visų kariuomenės dalinių dislokacijos vietose esančius geležinius vartus, kad jie pasismeigtų ant jų ar kažkieno kito saugumui virš sienų pritvirtintų spygliuotų vielų, bandydami bent tokių būdu ištrūkti gelbėti kostiumuotųjų nuo maišto). Valstybinėse įstaigose vėl tektų deginti dokumentus, kas atrodo jau taptų nebelinksmu užsiėmimu - tektų prieš tai pasirūpinti deguonies kaukėmis, nes neabejotina, visas miestas skendėtų dūmuose. Gal vis dėlto optimaliau būtų visus dokumentus, geriausiai ir su visais biurokratais, nuvežti į popieriaus perdirbimo fabriką ir vietoj mums įprasto balto popieriaus pradėti gaminti kiek rausvą popierių su jame gražiai įsispaudusiais plaukais? Ar tai jums patiktų nežinau, bet inovacijas mėgstatys tikrai plotų katutėmis ir naująjį popierių ir įvertintų pagyrimu.
O kas tada? Bijau, kad ties kažkuriuo etapu viskas sustotų ir kovą pralaimėtumėme. Vis tiek kažkas iki galo būtų neapgalvota ir kažkas kažkur užstrigtų. Pvz. įsimylėjėliai vežantys deguonies kaukes sumanytų sustoti padrybsoti žolėje prie ežero, nespėtų kaukių atvežti ir visi uždustų. Arba iš nepakanamai gilios bedugnės (kasti pakankamai gilią juk zaparas) visi priešai išliptų gan greitai ir suskubtų kerštauti. Blogiausia, turbūt, kad visi kurį laiką tik stebėję ir džiaugęsi smagiais reginiais imtų galvoti - ką vat dabar ir po to reiks daryti. Nes iki revoliucijos viskas kaip ir būdavo jau sugalvota, o dabar viskas reiks daryti patiems. Vien dėl šito maišto neapsimokėtų net pradėti, nes abejoju ar žmonės imtų galvoti, kaip ką daryti, vietoj tikėjimosi, kad naujoji netvarka duos ką geresnio.
Bet revoliucija pradėta ir, po greitų egzekucijų, anarchistų lavonai (žinoma, 90% būtų visai ne anarchistai, o tiesiog nevietoje pasitaikę) kyšantys iš jų pačių iškastos bedugnės ilgai dar trauktų gedinčias ir džiūgaujančias minias. Bet neilgai, nes tuoj pat būtų pasirūpinta televizorių įjungimu atgal, ir visi suskubtų grįžti namo ir žiūrėti kaip gi viskas buvo iš tikrųjų.
- kaip viskas prasidėjo?
Buvo beprasidedanti žiema ir reikėjo vietos, kur turiningai praleist laiką. Pamačiau namą Vingrių gatvėj ir pastebėjau, kad būtent "tas". Kitą dieną po mokyklos įlindau pro galinį kiemą, pro antro aukšto langą, nes visi kiti buvo užkalti ir ant durų kabėjo spynos.
Pradžioje į skvotą užeidavo tik pavieniai asmenys ir tai buvo tik šiaip laiko praleidimo vieta, būdavom tik vienam kambary. Galvojom kaip čia ką įrengti, ką daryti kituose kambariuose, kaip apsisaugoti nuo išorės (išorė tai puola, dažniausiai). Praėjo pusantro mėnesio ir į svečius pakviečiau kitus bendraminčius be pastovios gyvenamosios vietos. Jie apsigyveno pagrindiniam kambary. Mes jiem pasiūlėm vietą, o jie įvedė elektrą ir dar atnešė į skvotą gyvybės ir šurmulio.
- o buvo vanduo, šildymas ir visi kiti patogumai?
Kai tik atėjom, buvo tuščios patalpos be jokių patogumų, buvo tik daug statybininkų paliktų tuščių degtinės butelių ir apvalus stalas.
- kaip viską įrenginėjot?
Pagrindiniam kambaryje buvo vienas langas, pro kurį šviesdavo gatvės žibintas, tai šviesos nereikėjo ir vakare dar šviesdavo žvakės. Dieną visų kambarių langus uždengdavom, kad iš priešais namo žmonės nematytų. Kiemuose ieškodavom išmestų baldų ir viską sutempę irengėm normalų kambarį. Po to, kai įsivedėm elektrą atsirado televizorius, magnetofonas, DIY vandens šildytuvas ir radiatorius (iš plytų ir elektros laidų). Viskas buvo kaip normaliam bute. Atšiauriausiam kambary, kur nieko nebuvo buvo tualetas.
- ką dar veikėt ten be buitinių dalykų?
Kai atsirado visi patogumai viskuo mėgaudavomės, būdavo renginių - atskirai sutvarkytam kambary buvo surengta diskoteka su apšvietimu, muzika ir šokėjais. Buvo bibliotekasu įvairias meno leidiniais. Dar buvo meno akcija - rodžiau skaidres iš Tolimųjų Rytų. Atėjo Kalėdos, buvo paruoštas vaišių stalas ir šventimas truko kokią savaitę, buvo visa atributika - eglė su papuošalais ir t.t.
- su kokiom problemom susidūrėt?
Pačioj pradžioj niekas skvoto neprižiūrėdavo, nes nebuvo pastovių gyventojų, kažkas pavogė padovanotą radiją. Po dviejų mėnesių pasirodė apsauga kaip tik tuo metu, kai buvo įrenginėjama elektra. Jie liepė išeiti, užkalė įėjimą, tačiau nepamatė lango, pro kurį įlindau pirmą kartą. Po pusantros valandos atėjom ir gyvenom kaip gyvenę. Vėl po poros savaičių reguliariai atvažiuodavo apsauginiai su patalpų savininkų, grasindavo musorais ir spec. musorais. Bandėm išsiprašyti, kad leistų gyventi, kol nusprendėm, kad reik nueiti susitarti su savininku, nupirkom saldainių ir šampano, ir kai saldainiai ir šampanas buvo suvalgyti ir išgerti, gyvenom kaip gyvenę. Dėl nelaimingo atsitikimo dingo elektra ir jos jau nebebuvo galima pajungti iš naujo, oras atšilinėjo ir gyventojai išsikraustė kas sau. Visi baldai ir kita liko ten, vietą atrado tarčiokai. Spynos vėl uždėtos, viskas užkalta.
- jei kitąkart ką nors panašaus darysi, ar darysi ką nors kitaip?
Gal labiau apsisaugot namus reiktų nuo šyrikų ir musorų. Ir ne taip išgarsint, kad yra "va tokia vieta".
Tai kas buvo skvote liks visam gyvenimui kaip vienas iš maloniausių prisiminimų, tačiau artėja neišvengiamas skvoto pratęsimas ir vėl viskas grįš į savas vėžes.
seniausias mano internetinis pažįstamas bando žudytis ir 30 kartų nepataiko į venas. apie tai užsimena tarp kitko, cituodamas filmą "hours": kažkas privalo mirti, kad kiti suprastų, kad gyvena. aš neturiu ko pasakyti. kažkas privalo gyventi, kad kiti nenorėtų mirti.
vieno iš mano senų gyvų družbanų teta dirba vaikų darželyje, auklėtoja veronika. ji neprievartauja vaikų eiti pietų miego, tik kitiems netrukdykit - o už tai gauna į galvą nuo valdžios. kartą, ji neuždraudė dviem mergaitėm eiti pasivaikščiot į lauką, o jos ėmė ir pabėgo. parėjo namo, iš antakalnio į fabus. apturėjo pirmą gyvenime nuotykį.
mano mokyklos direktorius dėsto mums istoriją. pamokos, kai iki jų nueinu, pavirsta politinio auklėjimo valandėlėmis. "esi laimingas tiek, kiek esi laisvas. esi laisvas tiek, kiek turi pinigų. va kai turi pinigų - gali sėdėti, nieko neveikti, visiems nurodinėti - o tavęs klausys.". aš pirmam suole sėdžiu tyčia, kad galėčiau ironiškai šypsotis. aš išklausau ir sakau rrrrr netikiu, jis sako, tu šneki kaip laikraštis "pravda". netikinti "pravda"? pavadinčiau tai oksimoronu.
būna dienų, kai nesinori lipt iš lovos ir eiti pirmyn. pasileidžiu ko nors pasiklausyt, only a teenage riot will get me out of bed today. tas, arba nuotykiai, reti ir tamsūs, nuotykis po žirmūnų tiltu, nuotykis po žalioju tiltu, nuotykis po pedagoginiu tiltu. nuotykis ant naujojo tilto arkos. viskas po tiltais ar aplink tiltus, nes ten nėra žibintų, ir manęs (tavęs jos mūsų jūsų) niekas nemato. esi laisvas tik tiek, kiek esi nematomas ir vaiduokliškas - ne griauti ar perlipti sienas, o prasiskverbti skersai. mėgčiau būti vaiduokliu.
su drauge geriam alų, ir parinam vieną kitą apie 32 šizofreniškas asmenybes. įdomu, po kiek jos turi pirštų, rankų ir uodegų. be to tai patogu, dauginasi su kiekvienu vaizduotės praplėtimu, galima (labai pasistengus) išauginti visą armiją. kiek prisigamintų trafaretų, rankų kūrybos fejerverkų, fryvaro ir medinių kaladėlių. aš ir aš ir visos kitos aš gali viską, visi gali viską, bet galų gale iš to išeina tik prievarta ir overloadai, o paskui devyniolika valandų miego.
mintis permuša besibeldžiantis čato langelis - kažkas palieka gyvas kibernetinėm bendruomenėm ir virtualiais bučkiais, aš iš to išaugau, ačiū, nereikia, viso gero.
kartais viskas atrodo taip beviltiška, kad einu skaityt pigių straipsnių apie gyvenimą.
aš geriu arbatą su mama. mano mama pasakoja. kai ji buvo maža, irgi turėjo lituoklį - oldschoolinį, su bambukine rankena. tada daug kas būdavo iš bambuko. nuo lituoklių iki slidžių pagalių. mano mama kažkur supermarkete stovėjo ir skaitė knygą apie feng shui. pagal feng shui, bambukas neša laimę. todėl vaikystėje mano mama buvo laimingesnė.
aš turiu politkorektišką-atsakingą-pilietišką klasioką, būsimą politiką. jis nuolat kartoja, "mano tėvai manęs neribojo ir visada mokė būti atsakingu ir mandagiu, todėl aš išaugau geras žmogus. todėl aš pavarau ir daug pasieksiu". mizantropinių priepuolių metų taip ir norisi paklausti, "XXX, o tu niekada nesijautei vienišas su visa savo atsakomybe?"
mano pezalus išcenzūruoja iš mokyklos almanacho.
neturiu ko pasakyti pasauliui.
* Seniai seniai kilo klausimas "kas tas yr? " Hmm....galvodavau, kaip ir kas ten vyksta. "Draugė" televizorius šiuo atveju buvo šioks toks, o galbūt net vienintelė patarėja. Įsijungiu sau, žiūriu multikus, po to rodo kokį filmą. Žiopsau, ale jau tas klausimas nevargina. Tačiau!...Ateina augalotas vyras griebia moterį, nuplėšia drabužius, o ji juokiasi! Galvoju: "Še tau, kad nori! Jai plėšo drabužius, o ji juokiasi. Kas per šūdas!!!" Veiksmas ekrane vystosi toliau...abudu šypsosi, kaišioja liežuvius ir pradeda aimanuot. "Kas per vargas!" Užgriūna ja ir mano akys nusprogsta. Šitoks diedas visu svoriu užkrenta. Darosi baisu, kad kai "aš užaugsiu ir man plėšys drabužius ir užgriuvęs mane sulaužys!".
Lytinis švietimas mokykloje buvo apgailėtinas. Kalbų apie tai, kad mergaitėm būna mėnesinės, o berniukams poliucijos, nepakako. Knygelėse, kurias turėjau, parašyta tik tiek, kad anatomija vyro ir moters tokia ir tokia, kad susijungus kiaušialąstei su spermatozoidu, užsimezga vaisius, o daugiau nieko. Mažai, kaip vaikui, paugliui..kai kyla klausimų. Ką turi daryt moteris, ka vyras? Kad įkiša, tai nugirdau kieme belaipiodama po medžius, bernai pletkino apie pornuškes.
Pats didžiausias klausimas kankinęs ilgai: "kaip turi atrodyti, elgtis moteris/mergina?" Vaizdai, kurie pateikiami per TV ir spaudoj, buvo košmariški.
"Ar aš irgi turėsiu apsiaut aukštakulnius, turėt didelius raudonus nagus?" "Visokie peniuarai ir panašūs dalykai" kelė pasišlykštejimą, viskas pateikiama taip, kad tarytum moteris turi įsipakuot save į kažkokius blizgančius dalykėlius, kurie tikrai mažų mažiausiai net nepatogus. Aš iš tikro galvojau, kad taip reikės ir man. Kad ant manes užgrius vyras ir aš turėsiu dūsaut...tačiau...
Tai tapo kompleksu, vyru artumo baime. Nenorėjau tapti "įpakuota dovanele" ir nereikėjo man tos kūniškos meilės...taip bandžiau užglaistyt ir pamiršt tuos įvaizdžius.
Praėjo nemažai laiko ir dabar viską suprantu kitaip. Man tie ivaizdžiai, kuriuos bruka "per visus galus": "Būk seksuali", "Būk geidžiama", lygus 0 (visiškam nuliui). Viskas pakrypo taip, kad pradėjau domėtis feminizmu. Ir visa tai, buvo aukso vertės! Skaitydavau apie moteris, kurios daro ką nori, žino ko nori ir žino ką daro ir kad tie pateikti vaizdeliai mass-media yra skirti vyrams vilioti ir kad nėra reikalo tapti įrankiu, žaisliuku, ir pan. Vidumi visa laiką tą jaučiau, bet trūko daugiau žinių, kažkieno patirties pasidalijimo.
Šiuo metu galiu nuoširdžiai pasakyt, kad tie "vaizdeliai" (t.y. ivaizdžiai) manes nesugądino...nevilioju nei vieno vyro tais pošlais, neįdomiais būdais. Ir pasakau "ne" jei nenoriu, ir nevaidinu orgazmo, jei jo nejaučiu. Neapsimetu, kad man "čiotka" ir nedūsauju ir neskleidžiu panašiu garsų. Nes jei tokie garsai išeina, tai jie nesuvaidinti, tai vyksta savaime. O kam apsimetinėt? Kad įrodyt vyro "galingumą" lovoj? Kad nesubyrėtų jo "ego"? Na jau ne! Jei jis yra, kas yra, tai kodėl turetų būt fikcija to, ko nėra?!
***
Jausmas, kad tai kažkas, kažin kas paslaptingo, greičiausiai gero. Visa tai ankstyvoj vaikystei atrode baisiai paslaptinga, nieko nenutuokiau, bet žinojau esant. Jo, ir kai pagalvodavai, būdavo truputį kitoks jausmas nei, kad apie bet ką kita galvojant. ir dar klausimas: 'kur buvai kai, nebuvai'. O tas nebuvai juk dar taip neseniai, laikui bėgant blėso ir tasai klausimas, ko gero todėl, kad vietoj jo ryškejo ana didi paslaptis, be to dar ultra katalikiška prosenelė nupasakojusi angelišką paslaptį praeities nebuvimo ir rimtos maldu knygos prieš vaikiškai naivia išpažinti (spaviedojimasi), o ten tokie graudinantys klausimai kaip: ar nesielgei gėdingai, nežiūrejai gėdingų filmų, ir dar visko apie skaistybę. Kaip taikliai - gėdingai, ir dar paauglystė su visais savo nevisai smagumais, tai jau ir sunku nesusigėsti. Atejo laikas kai viskas pasidarė žinoma, išnagrinėta po kruopelytę, privogta knygu iš bibliotekos, čia jau prasidėjo kitas tūsas, klausimai sudėtingėjo. Vienas toks - "kurva", ka tai reiškia? Mergina kurva, o vaikinui garbė, netgi visai nekieta jei neturėjai mergos. Tada supratimas, kad nevisai mes čia lygus, jiem visokiausi pasiutėliški reikaliukai dera, o vat man mergiotei ne ne ne, turiu būti tvarkinga, švelni, santūri, tik man tai tas nesiklijavo, gal ir bandydavau, bet labai sunku budavo, jausdavaus gremėzdas su visai nemergaitišku, nuolankiu balseliu, buvau pajodžiarga . Slėpti savo moteriškumą - tada kitaip nesugalvojau. Draugai tik vaikinai, tapatinau save su jais, verčiau elgiaus taip kaip jie nei, kad prisiimt man primetinėjamą rolę. Jausmas ne koks, supranti, kad esi kaškaip nevisai toks kaip visi, lyg moteris, bet juk neatitinki to modelio, ir kažkaip jis visai tau netinka, jauti, bet negali iki galo suprast kas ne taip, ar tai tu ar visuomene, ir kap išlikt stipriam... Tik palaipsniui ivairūs atradimai knygutėse (pirmi feministiniai straipsneliai it t.t) padejo atsirinkti, suprasti. Nesibaigenčios paieškos, klausimai slepiantys dar didesnius, sudėtingesnius klausimus.
...
*FEMINISTĖ - jos visi bijo nesigilindami i esmę, nes feminizmas dažniausiai suprantamas kaip moters priešiškumas vyrui, kaip kažkas prieš vyrą. Pats žodis čia kelia siauba vyrams, o po to moterims, (ji turi patikti vyrui, kad jos kaip moters gyvenimas būtų nusisekęs). Feminizmas yra tęstinis, socialinis, istorinis ir kultūrinis procesas, kai skirtingos kilmės, rasės, įvairių kultūrų ir laikotarpių moterys prabyla savo balsu, pradeda apibūdinti pačios save ir imti iš naujo apibrėžti savo vaidmenį, savo santykius gyvenime atskleisti ivairius moteriško pažinimo, išminties, sugebejimų ir kūrybingumo aspektus, kurie buvo nuslopinti patriarhalinėje kultūroje. Feministė neatsisako moteriškumo (neneigia jo), nemenkina vyrų ar vyriškumo ir netgi ryžtingai priešinasi tokiems užmojams. Kad taptų lygiomis su vyrais, moterys turėtu gauti pagalbą iš vyru ir iš visuomenės.
*SUKA-STERVA. Šiom merginom yra nepriimtina tai, ko iš jų tikimasi ateityje; tapti "tikra moterimi", todėl ji tapatinasi su vaikinais ir perima jų elgseną, "mastymą". Jai būdinga agresija ir nepakantumas kitu labiau moteriškų merginų atžvilgiu. Mergina gali atrodyti kaip vaikinas arba per dayg moteriškai. Jos seksualumas, užmaskuotas arba per daug išviešintas, nėra atsiskleidęs ar natūralus. Susitapatindama su vaikinais ir būdama agresyvi, vatodama jėgą, mergina siekia pripažinimo, laisvės, apsirengusi seksualiai ji nori patikti, tačiau tai greičiau siekis būti pripažintai, o ne tikras seksualumas.
*CELKA- mama jai sakė, kad nekaltybė yra kelias į dangų. Merginos skaistybė mistifikuojama, išaukštinama, sudievinama, jos netekusi įsivaizduoja užsitraukusi gėda, nuo to priklauso tolesnis jos gyvenimas. Tuo tarpu nekaltas vaikinas laikomas nenormaliu, prarasdamas nekaltybe jis įteisina save, jam tai nesusiję su tokiu moraliniu spaudimu kaip merginai.
*KRŪTAS ČIUVAS - (tipiškas patriarchato atstovas) įteisina save per penį, kuris tampa jo puikybės objektu. Vaikinai dažniausiai kaip nors juos vadina,arba bent jau įvardyja kaip kažką kitą, o ne vien savo kūno dalį, tokią kaip ranka ar koja. Falas tai kiekvieno pasididžiavimas, jį naudoti kaip instrumenta reiškia teigti save, kitaip nei moters lyties organai, kurie yra "tamsi, purvina ola "iš kurios teka išskyros. Užvaldymo momentas čia turi ypač didžiulę reikšmę: tai jau Vakarų visuomenės mentaliteto ypatybė, kur gamta ir pasaulis suvokiami kaip priešiška erdvė, kuria reikia užvaldyti, tas pat vyksta ir kalbant apie moters kūna-čia dažnai išgirstu sakant "kovos laukas". Kodėl smurtiniu ir prievartos aktų yra padaroma žymiai daugiau prieš moterį arba vaika ir kas leidžia sau taip elgtis "tipo pati prisipraše arba šito norėjo".
*SENMERGĖ - tokios moterys laikomos psichinėm ligonėm arba turinčiom fizinių defektų, kad nesugebėjo susirasti sau "tinkamo vyro". Mat moters gyvenimo tikslas-ištekėti, o ką daugiau ji veikia - nėra svarbu. Moteris, kuri savanoriškai pasirinko toki kelia laikoma iškritusia iš gyvenimo, neįprasminusi savęs ir visiška kvaiša. Žinoma, yra nemažai atveju, kai merginos teka ne dėl to kad nori ar yra įsimylėjusios, bet kadangi tam jau atejo metas, visos draugės jau ištekėjo. Moteris, kuriai šitai nepriimtina laikoma nenormalia. Pavadinimas senmerge arba sena pana mūsuose įgaves toli gražu ne teigiamą prasmę.
*SEX BOMBA - TV, žurnalų, reklamos suformuotas stereotipas, kuriamas iš anksto apgalvojant visas vaizdines priemones (spalvas, formas), pozas (parenkant rakursus), atrenkant modelius, pagal tipinius tradicinius standartus. Neabejotinai tai veikia, fantazija atgaivinama: kiekvienas nesąmoningai prisiklijuoja etiketę - vyras veikiantis aktyvus (užvaldymas, įsibrovimas, įsiteisinimas, jeigu reikia jėga), moteris - pasyvi (užvaldyta, klusni, nuolanki, pasiaukojanti...).
*KURVA - moteris pasirinkusi kovą, o ne susitaikymą. Ji kaip ir vyras jaučia poreikį patenkinti savo kūniškas aistras, pažinti atvangą, pramogą, kuriuos atneša laimingi seksualiniai nuotikiai. Elgdamasi laisvai ji rizikuoja pakenkti savo reputacijai, į ją nežiūrima 'rimtai', "amoralumas" būtinas vyru gerbiamos, moralios visuomenės harmonijai.
FEMINISTĖ - *kovotoja už kurvų teises *myža atsistojus *lesbietė *"boba su kiaušais"
KURVA - *"duoda", bet pinigų negauna *amorali paleistuvė
PROSTITUTĖ - *ją galima parduoti, pirkti *kaip nori, per kur ir kiek nori *dažniausiai gauna pinigus *visuomenės atmata
NEKALTA MERGINA - *"cielka" *klitorinė masturbacija
NEKALTAS VAIKINAS - *lopas, kuris nepavaro *visiškas duchas *"šlapi sapnai" (poliucijos)
NAMU ŠEIMININKE - *"ne bobų reikalas" *"po apačia" *fikcinis orgazmas
KRŪTAS ČIUVAS - *ilgas kurvu sarašas *falocentrikas
SEX BOMBA - *ir šudas prieš saule blizga
Lietuva tapo de jure pripažinta NATO valstybe, nors šalyje nebuvo jokios oficialios apklausos ar referendumo. Tiesiog "didieji protai" nusprendė, kad taip turi būti, ir tai įvyko.
Gegužės 2-ą dieną visoje Lietuvoje 11:15 buvo pakeltos NATO vėliavos. NATO šalininkai triumfavo. Vilniuje buvo surengtas didžiulis karinis paradas, turėjęs pakelti Lietuvos savigarbą (savotiška auka NATO alijansui, nes kaip visi žinome, tai kainuoja nemažus pinigus iš valstybės biudžeto).
Keletas Lietuvos hc/punk aktyvistu parado metu prasmuko priešais žygiuojančią kareiviį koloną ir sugebėjo paversti šį NATO šlovinantį renginį savotišku farsu bei performansu. Pasipuošę pseudo-mikimauziškomis ausimis ir nešini veliavėlemis su mikimauzų ausimis papuoštomis kaukuolėmis jie žygiavo kareiviško maršo ritmu, pakelės žiūrovamas sukeldami įvairias emocijas. Priekyje buvo nešamas plakatas su užrasu: "Mes saugūs su NATO kaip numirėliai karstuose".Pačių nuostabai pavyko pražygiuot iki pat Krašto Apsaugos Ministerijos kur Lietuvos kariškiai turėjo ginklu gerbti Lietuvos ir NATO veliavas.
Mikimauzai išsirikiave priešais ginkluotus kareivius suvaidino sušaudymo epizodą. Matėsi Krašto Apsaugos aukščiausių pareigūnų pasimetimas, tačiau, manau, kad teatralizuotam performansui jie buvo nepasiruošę, tad akcijos dalyviai su šypsenomis veiduose susmeigė Mikimauz-NATO veliaveles prie ministerijos pastato bei sudėjo atsineštus plakatus.
Kai "didieji protai" nebegirdi žmonių balsų - gatvėse triumfuoja farsas.
Šių metų melagių ir juokdarių diena, balandžio 1-oji, buvo maloniai pratęsta mūsų didžiausių melagių ir juokdarių - balandžio 2ą dieną buvo valdžios oficialiai paskelbta švente ir nuo šiolei lietuvoje melagio dieną virsta melagio dienom. Valdžia, kariuomenė ir NATO atstovai maloniai sutiko sudalyvauti šioje tautos pamiltoje šventėje ir surengė tikrąjį paradą šią progą. Griaudžiant fejerverkams Gedimino prospektu Krašto Apjuokos Ministerijos link žingsniavo kostiumuoti artistai ir buvo velkamos įspūdingos dekoracijos. Specialiai sudalyvauti parade iš Irako atvyko dykumos žonglėrių būrys. Kartais atrodė, kad visi esame Rio de Žaneiro. Linksma muzika, įspūdingi kostiumai, žavūs sinchroniški artistų judesiai. Štai vieno iš šventės dalyvių įspūdžiai:
Nu va sudalyvavau aš parade.
Teko man šiandien buvot centre.
Ir riedėjo jau tankai prospektu visu.
Turėjau pereit aš i kitą pusę, bet...
Policininkas jaunas ir sušalęs
Nusprendė nepraleist manęs!
Pasakė, man "Tu ką, gaidy, juk NATO čia, ar tu nesupranti?"
Tada man teko ji apgaut.
Paėjęs 10 metrų aš toliau
Kaip partizanas koks senų laikų
Tarp tankų šokau aš dviejų...
Štai koks akibrokštas radikalus
Ir protestas išėjo realus.
Gal per televizija parodys net...
Eisena buvo pradėta prie Seimo šou rūmų ir žingsniavo iki Katedros. Prie Makdonaldo kampo (buvęs Savižudybės parkas), prie parado turėjo prisijungti JAV profesionalių Miki - Mausų būrys, tačiau iškilus tam tikriems techniniams nesklandumams, jiems pavyko tai padaryti tik prie Katedros. Prisijungę prie parado, Mikiai iš karto užėmė savo vietą eisenos priešaky, ir žygiavo prie Krašto Apjuokos Ministerijos, kur iškilmingai priėmė įvairių juokdarių padalinių pagarbą, juokdarių karaliaus ??? padėką, paliko šventinius plakatus ir vėliavas, tuo pažymėdami istorinį lietuvos įstojimo į Miki Mausų ir Donaldų draugiją momentą, ir užbaigė šventinę ceremoniją.
Tie, kas buvo išvažiavę į rusiją ar dėl tam tikrų kitokių priežasčių, negalėjo sudalyvauti šiame nuostabiame renginyje, gali pasižiūrėti video reportažą iš įvykių vietos čia - www.???.lt
Kaip mums pavyko sužinoti, buvo užplanuotas net lengvojo stiptizo šou, tačiau tam sutrukdė vėjuotas oras. Bet nenusiminkime, jau artėja šviesios ES ateities diena - gegužės 1-oji. Tą progą užplanuoti ne tik lengvasis striptizas, bet ir tautos nusivalymas nuo praeities ir kaimiškumo, šokant iš pirties į Nėrį.
Iki susitikimo gegužės 1-ąją!
2004.04.10
Poznanė (Poznan) - skvotas ROZBRAT
Kasmet gegužės pabaigoje čia vyksta alternatyvios literatūros mugė, kurią organizuoja anarchistinis kolektyvas GAS (www.gas.hardcore.lt). Iki šiol jos įvyko du kartus. Į Poznanę atvažiuoja aktyvistai iš lenkijos, vokietijos, baltarusijos, čekijos ir rusijos. Be alternatyvios spaudos leidimų prezentacijų, taip pat vyksta spektaklių ir filmų peržiūros. Nuo šių metų kovo pradžios policija grasina iškelti ROZBRAT skvoterius.
Ščecinas (Srczecin)
Nuo 2002 metų pradžios šiame mieste egzistuoja skvotas, kuris neturi pavadinimo. Apie jį daugiau galima sužinoti čia - www.fasrczecin.w.pl. Ščecine, kaip ir kituose miestuose, veikia "Critical Mass" (radikalieji dviratininkai). Skvote vyksta nemažai kultūrinių renginių - filmai, spektakliai, parodos, diskusijos, workshop'ai. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriame alternatyviam forumui anti-EEF, kuris įvyks per Europos Ekonominį Forumą Varšuvoje, balandžio 28-30 dienomis. Skvote kas šeštadienį vyksta vietinės Anarchistų Federacijos susitikimai. Taip pat veikia baras "Po juodąja žvaigžde".
Varšuva (Warszawa) - skvotas FABRIKA
Skvotas taip vadinasi dėl to, kad yra įsikūręs buvusioje gamykloje. Varšuvoje egzistuoja dvi Anarchistų Federacijos grupės, kurios rengia didesnes akcijas, tačiau ne visada tai daro kartu. Paskutinė didesnė kartu didesnė akcija buvo "Antikarinė koalicija". Ši koalicija surengė protestus prieš karą Irake bei su tuo susijusią informacinę kampaniją. Šiuo metu Varšuvos aktyvistai užsiėmę alternatyvaus ekonominio forumo paruošimu, kuris įvyks balandžio 28-30 dienomis. Daugiau apie tai galima sužinoti (ir ne tik lenkiškai:) čia - www.wa29.org.
Vroclavas (Wroclaw)
Čia organizuojami "street party" ir vietiniai "criritcal mass" gana dažnai dėl to susiduria su policija. Daugiau apie tai galima sužinoti čia - www.poprostu.pl.
Krokuva (Krakow)
Neseniai organizavo kontr-balių miesto valdžios kiekvienais metais rengiamam "buržujų baliui" + čia vyksta daug gerų koncertų.
Šiuo metu lenkijoje periodiškai leidžiami šie alternatyvūs leidiniai: Inny Swiat, A-tak, Akcja Bezposrednia, Imformator ACK (Anarchist Black Cross), Po Prostu ir kt.
raportą parašė Bartek + Tomek iš Ščecino - www.kontra.glt.pl ::
#Pirmas koncertas Varšuvoje, PL. Turėjo būti Tomeko ir Barteko minėtame skvote Fabryka. Skvotas įrengtas viename iš dideliam industriako plote išlikusių pastatų. Čiuju buvo koks visuomeninis pastatas, kur buhalteriai ir direktorės skaičiuodavo kiek ko pagamindavo, mokėdavo algas ir dar kažką panašaus.
Tik atvykus neužilgo pasirodė ir musorų mašina, kažką lenkiškai parozmaviali su koncerto organizatorium ir išvažiavo, tipo viskas spoko. Skvote kaip supratau vyko pavasarinis vėdinimas ar kažkas panašaus, nes visur viduj traukė skersvėjai. Šiaip pasigedau tokios geros "public space", bo pakaišioję snapus ir neužuodę maisto kvapo, sulindome atgal į busiką šildytis. Aha sujudimas, sunešėm aparatą į kažkelintą aukštą, viską sustatėm ir sugriuvom prie židinio. Tik prasidėjus jaukiam patamsio šurmuliukui pasigirdo koks tai lenkiškas rimtas bazaras. Chm įžiūrėjau kepurės su snapeliu kontūrus ir supratau jog nieko gero. Mentai. Pšego pšego pšiško pšiško - koncerto nebus, net nebandykit, dėl to, kad ant koncerto plakato uždėtas anti-euroeconomicsummit ženkliukas, mažutis, kamputyje, bet nesvarbu. Ir vabšė čia nelegali vieta, nėra leidimo daryti koncertams ir tt., taip kad net nebandykit, nes atvyks kažkokie spec kažkas ir viską nx išdaužys.
Gera pradžia pusė darbo - mintyse galvoju. Tada zaparas, nervai, aiškinimaisi, skambučiai į kitas vietas, laukimas... viskas gerai, mes pakeliui į Sulejovek'ą (Varšuvos priemiestis). Ten nuosavame, crusterių išsinuomotame name vyksta benefitas tam pačiam anti-eef summitui su dviemis crust grupėmis iš Lenkijos ir Vokietijos. Ten įpaišė ir mus. Pagrojom šiaip sau. Susirinkusi chebra turbūt vabšė nesuprato iš kur mes ir ką čia veikiam. Kitos grupės vyniojo visai neblogą klampų crusto liūną. Gėrėm alų ir rijom sausus veganburgerius. Kažkoks senas draugelis, kuris netikėtai pasirodo girdė degtine.
#Poznanė, PL, skvotas Rozbrat. Irgi minėtas Tomeko ir Barteko ir iš tikrųjų jaukus ir mielas. Fabryka egzistuoja berods du metus, o šitas 9 ir skirtumas labai jaučiasi - viskas įgyventa ir, gerąją prasme, apšikta. Įvažiavus pro siaurą "šiknos skylę" ilga gatvele (busikas iki galo net netilpo) patenki į tokią uždarą erdvę su daug vieno aukšto namukų, buvusių sandėlių. Vietiniai pasakoja, jog vasarą, kai viskas sužaliuoja visa skvoto erdvė tampa džiunglių labirintu. Namukai irgi labai mieli - vienas ar keli gyvenami, kituose - dvi koncertų salės, didelė ir maža, dar viename baras, tame pačiame name, kur yra mažoji salė - didžiausia Lenkijoj anarchobiblioteka ir dar visokių "visuomeninių" vietų. Vienas, kuriame valgėme sriubą iškabinėtas bakuninų emų goldman ir kitų anarchizmo tėvų "šventaisiais" paveikslais.
Grojome mažojoje salėje, su viena iš dviejų veikiančių priekio kolonėlių. Ėjosi visai neblogai, bet gale viską sugadino lenkiški skinai-ska mėgėjai. Kažkas kažką pastūmė, kažkas kažką netaip pasakė - prasidėjo nesibaigiantis ir užpisantis visiškai betikslis aiškinimasis. Per kokią valandą visa besiaiškinanti minia šiaip ne taip per visus labirintus ištūmė skinus lauk.
Atrodė, kad bus įprastinė pokoncertinė imprezka su keliais alaus bokalais ir viena kita suktine, bet netyčia atradome meniu su gana ilgu kokteiliu sąrašu. Uch, keletas taurių "sekret Rozbratu" (axjenai skanu) ir viskas aplinkui tapo labai girta. Didelis respektas barui. Ryte nebuvo taip smagu, očevysčie.
#Leipcigas, DE, skvotas Zoro. Leipcigas - turbūt antras po Berlyno skvoterių rojus. Miestas ganėtinai ištuštėjęs, pilna tuščių namų išdaužytais langais. Žmonės keliasi į vakarus, pankai nesnaudžia. Zoro - trijų aukštų kultūrinis centras, jame niekas negyvena - tam yra kitur esantys skvotais, skirtas renginiams. Dvi koncertų salės, didelė virtuvė, didelis kambarys su dviem aukštais lovų. Maistas - nerealus, vakare pica (daug ir skanu), ryte pusryčiai iš daug patiekalų - pradedant grybais, tepalais iš avokadų, baigiant įvairiais marmeladais, alaus ir sulčių - kiek nori. Respekt. Kažkur tuo metu pakaušiuose ėmė formuotis sparnuota frazė "Kimšt, šikt, ir miegot".
Be mūsų dar grojo ispanai Disface, greitas HC/punk ir šveicarai, pamiršau kaip vadinasi, kurie plaustė labai smagų freak punk'n'roll. Pokoncertinė imprezka irgi pavyko - stalo futbolas (tik, kad vietiniai labai jau profai), kauliuku partija su ispanais, tik vietoj kauliuku pistacijos ir alaus kamšteliai, šiek tiek pasakojimų kas pas jus kas pas mus ir pan.
#Ošerslebenas, DE, klubas Alge. Prieš tai dar buvo dayoff'as, tai aplankėm draugus Berlyne ir apturėjom įsimintiną imprezką Kopi, garsiajame Berlyno skvote, gal net visų revoliucionierių centre. Su daug dreduotų maurų, šmėklų ir zombių, keisčiausios formos autobusiukų-vagonėlių, girtu lenkų ojovcų, niekad nematytais lietuviais ir pan.
O štai Ošerslebenas, užmirštas kraštas, biškį patempė prie žemės. Pati vieta nebloga, daug pastatų, kuriuose yra ir valgykla, ir baras, ir koncertų kambarys, ir miegamoji vieta, ir porelės "pagrindinių" namelis ir t.t. Vietiniai nešnekėjo angliškai, bet užtat pirma, ką padarė, tai ištraukė iš po baro krūvą butelių alaus, vietoj visų tradicinių "so that's were you gonna...". Čiuju vienintelis zjbs tai ir buvo. Žmonių į barą atėjo gal 20. Tačiau, kai grojom į koncertų salę užėjo gal 10, o kai baigėm groti buvo likę kokie 2-3. Be DDR pankroko bare daugiau nieko išgirst nepavyko. Miegamąjį užėmė girti pankai, kuriuos vos ne vos pavyko iškrapštyt ir pan. Nenuostabu, kad atsirado naujas keiksmažodis - "DDR". "Ė nebūk DDR", Ė tu varai kaip DDR" ir pan.
#Cvolė, NL, skvotas, kuris kažkaip vadinasi. CO9,va. Olandija viską pataisė :). Dviračiai, žalias dūmelis, krūvos dobrobyto, bičiukas su dviračiu-točke, kurioje telpa daug dėžių alaus. Šįkart patekome į užskvotuotus ex-Shell kuro bazės pastatus. Namukai nedideli, už jų didelė pieva. Shellas ten antiek sulaistė nafta žemę, kad nebegalėjo nieko daugiau daryti, išvalyt jam neapsimokėjo, tai tepė slides. Likusius porą pastatų užėmė vietiniai, įrengė barą, koncertų salę, už namų pievutėje įrengė kapines ir nukryžiavo žmogystą iš dviračių liekanų, kompiuterine galvą.
Grot teko su olandišku "sportu". Ne kas. Bet šou jie mokėjo daryti ir publika linksminosi. Pliktelėjęs senstelėjęs olandas nupirko maikę ir davė krūvelę homegrown. N e b l o g a i i.
#Amsterdamas, NL, skvotas ADM. Šito koncerto būti neturėjo, bet jis buvo. Bičas kuris darė koncertus Olandijoje įpaišė mus prie ten turėjusių groti vengrų Brains, kurie varė kaip Asian Dub Foundation, grojo techniškai ir gerai, bet atrodė kaip manekenai-robotai, o vokalistas, archetipinis Jugoslavų gobnikas, darė šou ir buvo manekenas-robotas su daugiau funkcijų.
Labiau verta papasakoti apie pačia vietą. Nerealu - užskvotuotas dokas, apie 200ha plotas. Viename pastate skvotas, baras, gyvenamieji kambariai, vsio takoje, kitame - gero angaro dydžio - laivų ir mašinų, statykla ir taisyklą. Dreduoti ir nuo tepalų pajuodę vyriškiai ir moteriškės stato laivus ir taiso autobusus, mašinas ir visą kitą. Viskas labai rimtai, nuosekliai ir tam, kad veiktų. Laivai ant bėgių, kurie vedą į vandenį, vienas matosi šviežiai virintas. Žmonės ten gyvena kitam pasauly. Taip pat konstruoja tarpusavy kovojančius robotus ir rugsėjį rengia festivalį "Robodok".
#Utrechtas, NL, skvotas Acu 28 gimtadienis. Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmė neveikt viena ausis, tai nusprendžiau susirast kamparų aliejaus, kuris neva padeda. Parduotuvėj paklausiau pirmo pasitaikiusio olando seniuko, kur čia galima rasti vaistinė. Jis nesiparindamas pasisiūlė nuvežti mane iki vaistinės ant dviračio bagažinės, nes ji tuoj užsidarys. Ką, nieko negalvodamas sėdau ant bagažniko ir nurūkom mažomis Utrechto gatvikėmis į vaistinę, kuri, kaip ir bijojo seniukas jau buvo uždaryta. Tada jis nuvežė mane į kitą vaistinę, kurioje olandės vaistininkės skėsčiojo rankomis ir aiškino kaip patekti į dar kitą vaistinę. Left right left right. Gerai einu, left...right..., gatvių daug, kur ten po to? Supratau esąs kažkur ir kad kai vežė dviračiu nelabai žiūrėjau, kur mane veža. Vaistines kaip ir pamiršau. Kažkokia olandė įkišo flajerį kažkokį, kažką olandiškai marmaliavo, supratau, kad kažko prašė ir kad aš turiu kažką būtinai su tuo flajeriu daryti, bet kai išsiaiškino, kad olandijoj negyvenu plėšė flajerį iš rankų. Tada ėmiau ieškoti kelio atgal į Acu. Mąsčiau apie mentalitetų skirtumus ir panašų šūdą. Šiaip olandijoje žmonės pasirodė tokie "komiksų herojai":)
Šiaip ne taip radau Acu, ten jau imprezikė, tuoj saundčekas, visi aplinkui tokie "tuoj bus šventė". Vis dėl 28 metai skvotui tai šis tas. Bet čia ir įstatymai skvotavimui palankūs - jei namas stovi tuščias daugiau kaip metus, ir jį užima skvoteriai, tai savininkas turi eiti į teismą ir įrodyti, kad ketina su tuo namu kažką daryti, pateikti planą, brėžinius, papkes ir pan., o jei įrodyti nesugeba gali graužti špygą.
Ką, o koncertas buvo visai neblogas. Pirma grupė iš serijos grupių "kurių galėtų nebūti" - garage rock'n'roll; po to varė labai puiki grupė grojanti "surf" (tipo tokia muzikikė kur ritmas visada tata ta tata ta, ir gitara su oldskūl reverbu, a la indiškas rokas pagrindinis pulp fiction gabalas); tada vietiniai punk herojai, kuriems kažko trūko, bet kad buvo vietiniai, tai visiems labai patiko, tada mes ir galiausiai rock superstars iš portugalijos-vokietijos, kurie šou programą ispolniali na maxa, laistė publika alum ir viską darė taip kaip reikia jei nori daryti šou, bet būgninkas buvo per storas, bosistas per mažas, gitaristas per kuklus, o vokalistė-gitaristė per daug maivėsi.
Cha o miegot teko viešbuty, kur po visų skvotų labai daug visko buvo negalima. Bet užtat buvo dušas, kurio sienas kai lieti tai atrodo stačios, bet kai žiūri - pasvirę.
Sekanti diena buvo dayoff'as - smagus pasivaikščiojimas po utrechtą, beieškant iškabų, bet velykos ir niekas nedirbo išskyrus vieną coffeeshopą ir arabų ir panašių veikėjų junk food parduotuvikes.
Galiausiai viskas baigėsi tam pačiam Acu - alus, filmas karibų piratai ir jointukas, kad spalvos ryškesnės būtų. Antra nakvynė neprastesnė - skvote, kurio langai žiūrį ir rotušės aikštę ir savivaldybės pastatą. Respektas Olandijai.
Trua priemiestis, F, namas už supermarketo. Po visų olandijų, toks neypatingas koncertas. Chujovas maistas, biškis futbolo su vietiniais, prapistas prailgintuvas ir mikrafo stovas, dvi gerai grojančios, bet nykokos ska-punk grupės (ai vienoje iš jų grojo pučiamieji, nekaip pas mus iš akademijos, bet tokie patys kaip gitaristai ar būgninkai - rėkiantys chorinius priedainius ir į taktą makaluojantys saksofonus ir triūbas kai nereikia groti), begalinis noras myžti ryte ir sudegusi skudurų parduotuvė.
Niunchricas, DE, kažkokis tai ošersleben-style klubas. Šįkart - ištisas festivalis su daug (kaip mažam miesteliui) chebros ir penkiom grupėm. Bet DDR lieka DDR - "daug chebros" atėjo pažiūrėti vietinių herojų, mes ir suomiai Frivolvol, neseniai groję Lietuvoj mažai ką domino. Kaip būdinga mažų miestelių klubams - daug neblogos aparatūros. Dar - kompai, internetas, įrašų studija, beksteidžas, miegamasis, baras, painūs koridoriai ir daug visokių sandėliukų ir dobrobyto kaupyklų. Barmenai vabšė DDR - vienas moksleivis būsimas verslininkas ekonomistas su akinukais, kuris būsimuose CV rašys apie savo pardavimo pasiekimus pankų klube, kitas didelis DDR be jokių emocijų - paprašai alaus - nueina atneša, atrodo vėl iškart paprašytum - be jokio mirktelėjimo ar nosies krūptelėjimo atneštų dar vieną ir taip be galo. Reikalą pataisė gitaristas iš Frivolvol, turėjęs savos gamybos kvepalų, mėgęs popmuziką ir šiaip iššokęs iš bet kokių vėžių, prašnekėjau su juo iki septynių ryto.
Seniavka, PL, neveikiantis Viktoro klubas. Atrodė bus šūdas - neveikiantis priekis, miestelis sutūkstančiu gyventojų kažkur v jebeniach. Užtat už neveikiančio baro (nėr kam į jį eit, be to mokečiai dideli) - puiki futbolo aikštelė. Kiek nuramino tai, kad pamatėm senesnius plakatus su čia jau grojusiomis juodulių grupėmis. Ir viskas susitvarkė - atsirado priekis, pankų iš Vokietijos - Citau miesto iki kurio pėščiomis - 20 minučių, pankų iš gretimo miestelio, šiek tiek vietinių, prasidėjo šokiai pokiai ir gavosi visai neblogas koncertas. Po to išgertuvės bare - vietiniai pasakojo kaip vokiečiai lenkijon tysia hašą ir marichuaną, o lenkai atgal savo ruožtu - chimkę, pasieniečiai mėgsta būchat ir pan. Įkaušę DDR iš baro išėjo vokietijon, vedėsi trūkusį draugelį, bet tas sumąstė, kad visai dar nori pasikit, gavosi - "paliko draugelį užsienyje".
Teplice, CZ, klubas Božak. Pakeliui link sienos -- penkiolika minučių -- juoką kėlė rimti spygliuotos vielos įtvirtinimai ant tilčiuko iš Lenkijos į Vokietiją, kurio galuose kyšojo valstybinėmis spalvomis dryžuoti stulpai. Kelias trumpas, o išvažiavom anxti, tai tris valandas žaidėm futbolą prie paminklo rusams, kurie davė į kaulus napoleoniškiems prancūzams. Labai smagu. Atvažiavus sukam ratus apie žalią modernų namą, kol galiausiai gudresnės žiurkės išsiaiškina, kad koncertas tikrai ten, tačiau rūsys aka klubas atsidaro tik po kelių valandų. Belieka pasigerti. Smagiai svyruodami nešam aparatą, ryjam guliašą ir prasideda nuobodžių grupių pralaukimo kančia. Pirmieji pankrokeriai visai smagūs, tačiau paskui seka grafomanai rastamanai, iki pamėlynavimo bukai daužantys džembes ir rėkaujantys judėjimo klišes. Nors lipk ant scenos ir rauk dredus. Pagirioti ir privargę, žiurkės groja visai smagiai, nors ir be ypatingo džiaugsmo. Nakvynė ramiam gražiam butely pas miestelio Krilą; kava, cigaretės ir Maximum Rock'n'roll skaitiniai iš ryto.
Brno, CZ, Jachtklubas. Gražus šimtas kilometrų iki Prahos, tiek matę miestą, tiek žiurkės tiesia kaklus ir spokso pro langus, paskui lyg ir autobanas, tačiau kuo toliau, tuo nykiau. Jachtklubas pasirodo beesąs studentų alude čekiškam Saulėteky, viršuj bariukas, apačioje koncertų salė. Draugiški ir miklūs vietiniai garso technikai tvarko garsą, žiurkės kemša skystesnį nei vakar, bet Food not Bombs guliašą ir laukia, kol pirmoji grupė -- gudrių muzikantų rinktinė -- baigs grot savo nuobodų pasirodymą. Garsas geras, veidukai šypso, paskutinis turo koncertas kalamas na maxa, su dviem bisais ir suvargusiais muzikontais po koncerto.
1000 km, CZ-PL-LT. Autožiurkės įkala po puodą kavos, kiti aprūpinami čekišku alumi ir grupė pajuda į 16 valandų kelionę namo.
oficiali versija