Anarchizmas ir moterų judėjimas

Seserystės plėtra yra unikali grėsmė, dėl to, kad tai tiesiai nukreipta prieš hierarchijos ir dominavimo pagrindinius socialinius ir moralinius modelius…

Mary Daly

Visoje šalyje nepriklausomos moterų grupės, pradėję veikti be struktūrų, lyderių ir kitokių likusių vyrų įgaliotinių, kuriančios nepriklausomai ir tuo pačiu metu, organizacijos panašios į tuos daugelio dešimtmečių ir vietų anarchistus.

Cathy Levin

Neužsiminiau apie tai, koks moterų vaidmuo Ispanijoj ir Prancūzijoj, nors tai gali būti apibūdinama vienu žodžiu – nepakitęs. Anarchistai vyrai buvo truputį geresni nei vyrai visur pavergiantys moteris. Taigi visiškai būtina feministinė anarchistinė revoliucija. Kita vertus, kaip tik tie principai, kuriais remiasi anarchizmas, tampa visiška veidmainyste.

Dabartinis moterų judėjimas ir radikalaus feminizmo visuomenės nagrinėjimas daug prisidėjo prie išsivadavimo idėjos. Tiesą sakant, tai mano požiūris, kad feministės buvo nesąmoningos anarchistės abiejose teorijose ir praktikoje metų metus. Mums dabar reikia tapti sąmoningai suprantančios ryšį tarp anarchizmo ir feminizmo ir panaudoti tą sistemą mūsų mintimis ir veiksmams. Mes turime sugebėti labai aiškiai matyti , kur mes norime eiti ir kokiu būdu tai padaryti. Tam, kad būtų efektyviau, reikia kurti ateitį, kuri mums atrodo įmanoma, mes turime suvokti tai, kad ka mes norime yra ne pokytis, bet totali transformacija.

Radikalaus feminizmo perspektyva yra beveik grynas anarchizmas. Pagrindinė teorija iškelia sąlygą, kad nuklearinė šeima yra kaip pagrindas visoms autoritarinėms sistemoms. Pamoka, kurią gauna vaikas nuo tėvo iki mokytojo, boso, Dievo, yra PAKLUSTI o, yra PAKLUSTI iams Valdžios balsui. Baigti mokyklą nuo vaikystės iki pilnametystės, reiškia tapti pilnaverčiu robotu, nemokančiu klausinėti ar netgi blaiviai mąstyti. Mes patenkame į vidurio Ameriką, tikėdamiesi, kas viskas, ką mums sakė ir su išgąsčiu priimant gyvenimo žlugimą yra aplink mus.

Tai, kuo feministės užsiima yra protą knisantis procesas- vyrų dominuojantis požiūris link paviršinio pasaulio, sudarantis sąlygas tik subjekto/objekto santykiams. Tradicinė vyrų politika paverčia žmones į objekto statusą ir tada dominuoja ir manipuliuoja jais neaškiems “tikslams”. Moterys, kita vertus, bando plėsti “Kitos” sąmonę visose srityse. Mes matome žmogaus žmogui santykius ne tik kaip geidžiamus, bet būtinus. (Daugelis iš mūsų pasirnko dirbti ir myli tik moteris tik dėl šios priežsties – tos santykių rūšys yra daug labiau įmanomos.) Kartu mes dirbame tam, kad plėtotume savo išgyvenimus ir kitų gyvų daiktų supratimą ir solidarizotumės su tomis esybėmis mūsų išorėje, geriau negu įdaiktinant ir manipuliuojant jomis. Šiuo atžvilgiu, pagarba kitų gyvenimams yra būtina sąlyga mūsų visiškam išlikimui.

Radikalaus feminizmo teorija taip pat kritikuoja vyrų hierarchijos minčių šablonus – kuriuose racionalumas iškyla virš geidulingumo, protas iškyla virš intuicijos, ir nepaliaujamas dalijimasis bei visiškas priešingumas (aktyvus/ pasyvus, vaikas/ suaugęs, normalus/ nesveikas, spontaniškumas/ organizuotumas) atitolina mus nuo minties-kūno patirties kaip Skylė ir nuo žmogaus patirties Ištisinės aplinkos. Moterys stengiasi atsikratyti šių suskaldymų ir harmoningai sugyventi su pasauliu kaip visuma, bendri žmonės pasiuakoja kolektyvo individualių žaizdų ir suskilimų gydymui.

Tikroje praktikoje su Moterų Judėjimu, feministės patyrė tiek sekmę, tiek ir žlugimą, panaikindamos hierarchiją ir dominavimą. Tikiu, kad moterys dažnai kalba ir veikia kaip “intuityvios” anarchistės, tai yra, mes prisiartiname arba beveik prilygstame, visiškam patriarchalinių minčių ir organizacijų paneigimui. Tas priartėjimas, vis dėlto, yra sustabdytas galingų ir klastingų formų, kuriomis žavisi patriarchatas – mūsų mintyse ir santykiuose vieno su kitu. Gyvenant ir būnant sąlygotam autoritarinės visuomenės, dažnai užkerta mums kelią visų svarbių ryšių tarp anarchizmo ir feminizmo darymui. Kai mes sakome, kad mes kovojame prieš patriarchatą, tai ne visada mums visiems aišku ką, tai reiškia kovoti prieš visą hierarchiją, visą lyderiavimą, visą valdžią, ir pačia autoritarizmo idėja. Mūsų impulsai kolektyviniam darbui ir mažoms be lyderių grupėms buvo anarchistiški, bet daugelyje atvejų mes navadinom jų tuo vardu. Ir tai yra svarbu, kadangi feminizmo supratimas kaip anarchizmo galėtų tapti tramplinu moterims iš reformizmo ir laikinų priemonių į revoliucinę konfrontaciją su autoritariniu politiniu požiūriu.

Jei mes norime “nuversti patriarchatą”, mums reikia kalbėti apie anarchizmą, žinoti tiksliai, ką jis reiškia, ir naudoti tą sistemą transorfmuoti pačius save ir kasdienio gyvenimo strukltūrą. Feminizmas nereiškia moterų bendros jėgos ar moters prezidentės; tai reiškia jokios bendros jėgos ir jokių prezidentų. Lygių Teisių Pataisa nepertvarkys visuomenės; tai tik duos moterims “teisę” įsijungti į hierarchinę ekonomiką. Iššūkis seksizmui reiškia iššūkį visai hierarchijai – ekonominei, politinei, bei personaliai. Ir tai reiškia anarcha-feminist revoliuciją.

Tiksliau sakant, kada feministės buvo anarchistiškos, ir kada mes sustojome trumpam? Kai antra feminizmo banga pasklido po visą šalį 60-aisiais, pavidalas, kurį įgavo moterų grupės dažnai atspindėjo neišreikštą žodžiais liberalių pažiūrų žmonių suvokimą. Sukilimo apimtos prieš konkuruojančius jėgos žaidimus, nuasmenintą hierarchiją, ir vyrų politikos masinių organizacijų taktikas, moterys susiskaldė į mažas, nelyderių, savimonės pakilimo grupes, kurios nagrinėjo asmeninius svarbius klausimus mūsų kasdieniam gyvenime. Akis į akį, mes stengėmės prisikasti iki mūsų priespaudos šaknų dalindamosis savo lig šiol nevertinga percepcija (suvokimu) ir potyriais. Mes viena iš kitos išmokom, kad politinės pažiūros yra ne “iš ten”, bet mūsų protuose ir kūnuose ir tarp asmenybių. Asmeniniai santykiai galėjo ir engė mus kaip politinę klasę. Mūsų kančia ir neapykanta sau buso tiesioginis vysų dominavimo rezultatas – namuose, gatvėje, darbe bei politinėse organizacijose.

Taigi, daugelyje Jungtinių Valstijų nesusijusių sferų, C-R grupės išsivystė kaip spontaniška, tiesioginė (re)akcija patriarchalinėms formoms. Išryškinimas mažų grupių kaip pagrindinio organizacinio vieneto, asmeniniu ar politiniu, anti-autoritarizmu, bei spontaniška tiesiogine veikla buvo iš esmės anarchistinė. Bet, kur buvo metai ir pasiruošimo, kuris įkvėpė Ispanijos revoliucines akcijas, metai? Moterų grupių struktūra išlaikė stulbinantį panašėjimą į tąs giminingas anarchistų grupes anarcho-sindikalistų sąjungos viduje Ispanijoje, Pranmcūzijoje ir daugelyje kitų šalių. Vis dar mes savęs nevadinome anarchisėmis ir sąmoningai organizuotomis pagal anrchistinius principus. Tuo metu mes neturėjome netgi pogrindinio komunikacinio tinklo ir idėjų bei sugebėjimų patyrimo. Prieš tai, kai moterų judėjimas buvo daugiau nei saujelė izoliuotų grupių, užčiuopančių apgraibomis tamsoje kelią į atsakymus, anarchizmą kaip neapibrėžtą idealą egzistuojantį mūsų mintyse.

Tikiu, kad tai pastūmės moteris į unikalią poziciją buvimo nešėjomis esančio paviršiuje anarchistinio sąmoningumo, kuris, jeigu aiškiai išreikštas ir konkretizuotas gali nukelt toliau nei kokia nors ankstesnė grupė absoliučios revoliucijos žygdarbio link. Moterų intuityvus anarchizmas, jeigu paryškintas ir iššaiškintas, yra neįtikėtinas šuolis pirmyn (ar už/ vėliau) į kovą dėl žmonijos išsivadavimo. Radikalaus feminizmo teorija pripažįsta feminizmą kaip Didžiausią revoliuciją. Tai yra tiesa, jei ir jeigu tik tai, mes atpažįstame ir įtvirtiname savo anarchistines šaknis. Tuo atžvilgiu, kur mums nepavyko pamatyti feministinių ryšių su anarchizmu, mes sustabdėme revoliuciją ir tapome įkalintos “ye olde male political rut”(senovinėse vyriškose politinikos vėžese). Tai laikas sustoti apgraibom ieškoti tamsoje, ir pažiūrėti, ką padarėme kontekste, kur galiausiai norėtume būti.

C-R grupės buvo gera pradžia, bet jos dažnai įklimpdavo į kalbas apie asmenines problemas, kurios sutrukdė padryti šuolį tiesiai į kovą ir politinę konfrontaciją. Grupės, kurios organizavo specialias laidas ar projektus, suprato, kad “nestruktūriškumo tironija” galėjo būti tokia destruktyvi kaip ir “tironijos tironija”. Nesėkme suderinti organizacija su spontaniškumu dažnai sąlygoja iškilimą tų, kurie kaip lyderiai turi sugebėjimų ar asmeninį žavesį. Pasipiktinimas ir frustracija (nusivylimas) juntamas tų, kurie atranda save sekančius užsidegusiomis muštynėmis, kaltės ieškojimu, kova dėl valdžios. Pernelyg dažnai tai baigiasi arba visišku neveiksmingumu arba neigiama reakcija griežtų taisyklių “ko mums reikia, tai daugiau struktūros” (senų vyrų daugiau/ mažiau žodžio pojūtyje).

Dar kartą, manau, kad tai, kas pradingo buvo išreikšta žodžiais anarchistinė analizė. Organizacija neturi dusinti spontaniškumo ar sekti hierarchiniais šablonais. Moterų grupės ar projektai, kurie buvo sėkmingiausi yra tie, kurie eksperimentavo su įvairiom nestabiliom struktūrom: darbų ir postų kaitaliojimasis – asmenys, dalindamiesi visais gabumais, vienodas priėjimas prie informacijos ir išteklių, nemonopolizuotas sprendimų priėmimas, “skylėtas” laikas diskusijoms apie grupių pokyčius. Šis paskutinis struktūrinis elementas yra svarbus, kadangi jis liečia dažnai pasikartojantį mėginimą daliai grupės narių laukti “šliaužiančios jėgos politikos”. Jeigu moterys žodžiu patiki save kolektyviniam darbui, tai reikalauja tikros kovos atprasti nuo pasyvumo (pašalinti “sekėjas”) ir dalintis cigaretiniais popierėliais ar žiniomis (vengti “lyderių”). Tai nereiškia, kad negalime būti įkvėptos vienos kitų žodžių ar gyvenimų; tvirti poelgiai atlikti tvirtų žmonių gali būti užkrečiantys, vadinasi svarbūs. Bet privalome būti atsargios, kad nenuslystume į senus elgesio šablonus.

Iš pozityvios pusės, susidariusi moterų judėjimo struktūra keletą paskutinių metų apskritai sekė anarchistiniu, mažų orientuotų projektui grupių, nuolat rezgančių komunikacijų tinklą ir kolektyvines akcijas specifiniais klausimais, šablonu. Dalinė sėkmė lyderio/ “žvaigždės” šalinime ir nedidelių veiklos projektų (Išprievartavimų Krizių centrai, Moterų Sveikatos Kolektyvai) išplitime visoje šalyje ypač tapo sunku moterų judėjimui aiškiai nustatyti asmenį ar grupę. Feminizmas yra daugiagalvis monstras, kuris negali būti sunaikintas neparastu galvos nukirtimu. Plečiamės ir didėjame būdais, kurie yra nesuprantami hierarchiniam mentalitetui.

Tai nėra, vis dėlto, nepakankamai įvertinti didžiulę Priešo jėgą. Labiausiai klastinga forma, kurią ši jėga gali naudoti, tai narvelis, kuris minta trumparegiu neanarchistiniu feminizmo požiūriu kaip tik “socialiniu pokyčiu”. Galvoti apie seksizmą kaip blogį, kuris gali išnaikinti moterų dalyvavimas reikaluose, reiškia apsidrausti nuo dominavimo ir engimo pasikartojimo. “Feministinis” kapitalizmas yra terminų priešingybė. Kai įsteigiame moterų paskolų skyrius, restoranus, knygynus, etc., turime būti tikros, kad tai darome dėl savo pačių išlikimo, dėl tikslo įkurti priešingą sistemą, kurios procesai neigia ir kovoja rungtynėse, siekianti pelno, ir visos ekonominės priespaudos formos. Mes privalome būti pasiaukoję “gyvenimo būdui ribose”, anti-kapitalistinėm, nevartotojiškom vertybėm. Ko mes norime, tai nei integracijos nei a coup d’etat (valstybės perversmas), kuris tikriausiai “perleis jėgą iš vieno vaikinų sluoksnio į kitą vaikinų sluoksnį”. Tai , ko mes prašome, tai ne mažiau kaip absoliučios revoliucijos, kurios formos išranda ateitį nesugadintą neteisingumo, dominavimo ar nepagarbos asmens pokyčiams – trumpai, feministinės-anarchistinės rėevoliucijos. Tikiu, kad moterys visą laiką žinojo, kaip judėti žmonių išsivadavimo link; mums tiktai reikia nusikratyti kankinančių vyriškos politikos formų ir pareiškimų ir sutelkti dėmesį mūsų pačių anarchistiniam moteriškam tyrinėjimui.

atgal