|
Spauda: Pokalbis žurnale "Istorijos"
UŽSIMUŠI ARBA NE
Ska grupė „Dr. Green“ egzistuoja jau dvylika metų. Juos žino visi Vilniaus pankai, tačiau žmogui, specialiai nesidominčiam sostinės undergraundu, „grynai“ gali atrodyti lyg ateiviai – maždaug: „kažką girdėjau, bet niekada nemačiau“.
Tokį pat klausimą uždaviau kolektyvo vokalistui Domui ir bosistui Ve:
Laurynas Dapšys
Ve: Bet taip apibūdinti galima ir, pavyzdžiui, bomžus, ministro pirmininko šeimą, Bronislovą Lubį. Tai marginalinės socialinės grupės, kurios yra kažkokios kitokios... Ne kaip visi.
Domas: Ir daug kas jų nėra matęs... Net nežino, ką jie valgo.
Ve: Mano buvusio bendradarbio tėvas yra matęs Bronislovą Lubį.
Domas: Tačiau dažniausiai Bronislovą Lubį matai tik iš nuotraukų. Tai gal jo iš viso nėra.
Ve: Tai gali būti medijos produktas: kaip Amerika arba tų pačių amerikiečių Ivo Džimos paėmimas.
Domas: Manau, kad „Dr. Green“ gyvena paralelinį gyvenimą šalia Lietuvos popscenos su savo koncertais, įrašų leidyba ir publika.
Ve: Bet tai pilnavertis gyvenimas.
Domas: Esame mažiau ateiviai nei kokie politikai arba „popžvaigždės“.
Tačiau ne kiekvienas yra apie jus net girdėjęs?
Domas: Kartais žmonės nustebina. Būna, kad mus žino tie, kurie lyg ir neturėtų. Koncerto Prancūzijoje metu išplėšė mūsų autobusiuką ir tarp visų dingusių daiktų buvo vieno mūsų pasas. Teko apsilankyti Lietuvos ambasadoje Bonoje. Netgi ten atsirado žmogus, girdėjęs „grynus“ ir netrukus ambasadoje visu garsu skambėjo mūsų dovanotas kompaktas. Žinoma, nekišame savęs visur kaip kokios „Yvos“, kurią nori nenori žino ir koks nors „baisus“ pankas, ir politikas. Mes to ir nenorime. Kartą vienas moterų žurnalas pasiūlė dalyvauti fotosesijoje su manekenėmis. Atsisakėm.
Ve: Apskritai, mes viską darome patys – tai, kas patinka ir tai, ko reikia. Dėl to neturime ir vadybininko.
Dažniausiai kiti muzikantai pabrėžia vadybininko svarbą. Nes gali daugiau jėgų skirti kūrybai...
Ve: Jei kūryba – gerai derančių natų sugrojimas, tada jie teisūs. Gali groti, o batonu pasirūpina vadybininkas Petras.
Domas: Tiesą sakant, nė vienas žmogus neatėjo ir nepasisiūlė juo būti. Tačiau ir be jo mums sekasi visai gerai.
Ve: Mes - savanorių kooperatyvas. Jei ateina žmogus ir parodo norą ką nors daryti, tai „c'mon“.
Matau, stovi pjūklas iš „A-LT“ apdovanojimų. Ar tai pirmas jūsų įvertinimas?
Domas: Anksčiau mums to nebuvo nutikę.
Ve: Tie prizai – bala nematė. Bet mums asmeniškai svarbiausi įvertinimai – grupės dešimtmečio koncertas „10 grynų metų“ ir mūsų organizuotos „pasidaryk pats“ stovyklos „Darom“.
Domas: O gal blogiausių grupių festivalis buvo pirmasis įvertinimas? Tomas nori pasakyti, kad svarbiausia įvertinimai ne tie tokie... bet...
Ve: Masių palaikymas...
Domas: Masių palaikymas ir mūsų pačių pasitenkinimas, atlikus darbą...
Ar dažnai į koncertus ateina žmonės, kurie yra ne jūsų klausytojų rato?
Domas: Tokiais „svetimais“ labai džiaugiamės. Jie ateina daugiau į proginius renginius. Dar priklauso, kur groji. Jei visiškam undergroundo klube, tai tokie žmonės apie tai net nežino, nes nėra per daug informacijos.
Ve: Ten tvankoka, purvinoka...
Domas: O daugeliui „normalių“ žmonių tai užkerta kelią. Ypatingai džiaugiamės „Green“ klubo pirmaja karta, kurie dabar yra jau dešimt metų vyresni, tačiau vis dar ateina į koncertus.
„Green“ klubų buvo du. Katras labiau pavykęs?
Ve: Aišku, kad pirmas. Antrąjį kūrėme taip pat su noru, bet į jį reikėjo įdėti daug daugiau darbo, kad vieta taptų miela ir jauki.
Domas: Be to, žinojome, kad mums teks iš ten išeiti ir tai nebuvo iki galo „mūsų“ vieta. 22 val. turėdavome baigti koncertus – pirmuose „grynuose“ tokiu metu tik pradėdavome tūsus.
Ve: Pirmasis „Green“ klubas buvo ką tik sudegęs, jautėmės patyrę netektį.
Ten buvo ir jūsų repeticijų studija. Girdėjau, kad po gaisro geri žmonės nupirko naujus instrumentus?
Ve: Gerų žmonių buvo, tačiau viską nusipirkome patys. Viena Kauno chebra darė labdaros benefitą. Bet kažkoks latras užkrito ant būgnų ir juos sulaužė. Todėl visi benefito pinigai atiteko atpirkti būgnams. Kažkaip drovėjomės prašyti pagalbos. O gal tiesiog tingėjome... Bet jau po vienuolikos dienų vyko repeticija. Visi turėjo kuo groti ir ką groti. „What doesn't kill you makes you stronger“ – „Tai, kas nenužudo, padaro tave stipresniu“. Mes tokie truputį Čeko Norio (Chuck Norris) anūkai.
Ar tikite ateiviais?
Ve: Būtų nieko...
Domas: Bet jų nėra.
Vakar žiūrėjau „You tube“. Ten buvo...
Ve: Matai, jau atsiranda naujas pažinimo šaltinis kaip „You tube“. Anksčiau buvo „Discovery“ televizijos kanalas...
Domas: Na, bent mes su jais nesusidūrėme. Tačiau pasaulinis „stogų fondas“ tikrai egzistuoja. Visi gyvi žmonės turi tam tikrą ryšį ir, kai miršta, patenka tenai. Tai tam tikra alternatyva visoms skaistykloms ir pragarams.
Ve: Kažkada suvokiau, kad religijos - tai taisyklių ir pamokymų rinkinys, padedantis plikajai žmogbeždžionei išlikt. Ką reikia daryti, ko nereikia daryti... O ten kažkur sėdi Dievas, toks uber-argumentas. Tada beždžionė turi ko bijoti ir laikosi visų tų taisyklių. Tai rodo, kad mūsų „kryšų fondas“ labiau šauni religija, tik be Dievo.
Bet gal reikia, kad plikajai beždžionei kas nors nurodinėtų?
Ve: Priklauso, kas ir kada....
Domas: Kai kam nuorodos reikalingos. Jei reiktų pačiam viską spręsti, daug kam būtų labai didelė problema.
Ve: Gal problemos ir nebūtų. Bet vis tiek egzistuoja įsitraukimo į tam tikrą reikalą lygiai. Kurią nors sritį gali kontroliuoti pakankamai smulkmeniškai, tačiau viso kito savo gyvenimo de fakto nematai. Idealus atvejis, jei savarankiškai ir kritiškai susikuri tam tikras taisykles, bet beatodairiškai neįsilieji visur, kur tik garsiau rėkia ar labiau mojuoja.
Lietuvoje tai dabar labai pastebima.
Domas: Ne tik Lietuvoje. Manau, kad visur taip, tačiau pas mus laukinis kapitalizmas tiesiog siautėja.
Ve: Tačiau, dar nėra to, ką rodo telikas. Pavyzdžiui, masinio amerikonų vėliavų deginimo, ar raketų šaudymo į kaimyninį miestą. Lietuvoje daug kas tingiai ir buitiškai prie teliko parėkia, o po to eina apsipirkti.
Domas: Na taip. Bet pagrindinė sėkmė ir vertybė, kai turi pakankamai pinigų, už kuriuos gali įsigyti pakankamai prekių. Ne tiek, kad gerai gyventum, bet tiek, kad būtum kietas prieš kitus.
Ve: Skaičiau interviu su dabartiniu rusų disidentu Vladimiru Bukovskiu. Patiko jo mintis, kad anksčiau buvo siekiama išskirtinumo. Tuo tarpu, dabar didžiausia siekiamybė -- konformizmas. Svarbiausia būti kuo labiau su chebra, o ne kuo labiau savimi.
Kodėl taip yra?
Domas: Taip lengviau. Antraip, reikėtų galvoti ne tik darbe, bet ir po darbo. Kiekvieną daiktą rinktis sąmoningai...
Ve: Dabartinė kultūra skatina tik pasyvumą. Jei turi resursų, gali būti bala su reklaminiais davikliais. Pasyvumas skatinamas netiesiogiai, tiesiog tai - lengviausias kelias.
Domas: Kiekvienas žmogus individualybė... Mes tik galime parodyti tam tikras gaires... Tačiau kitas gal rinksis visai kitaip. Tai irgi bus normalu ir teisinga.
Domai, „Bernardinuose“ skaičiau, jog bijai, kad tavo vidinis maištas kur nors nepradingtų...
Domas: Matau, kaip keičiasi žmonės aplink mane, matau, kaip keičiuosi pats. Natūralu, kad atsiranda naujos vertybės. Pavyzdžiui, tvarkos užuomazgos elementarioje buityje. Iš tiesų, tai visos grupės nuojauta. Ne vien mano. Gaila, kad Lietuvoje „vyresnis jaunimas“ kažkur dingsta ir koncertuose juos matome vis rečiau. Aišku, nebūtina eiti į tuos koncertus. Gal ten nieko įdomaus. Tačiau jie ir nieko kito nebedaro. Gyvena vien darbu ir namais.
Ve: Penktadienis – lupt, šeštadienis – dasimušt, sekmadienis – atsigaut...
Domas: Juk gali piešt, rašyt, medžius sodint.
Ve: Pavyzdžiui, vienas pažįstamas buvo tikras girtuoklis ir latras. O dabar mąsto apie tai, kaip praturtinti renginio „Vilnius – kultūros sostinė“ programą. Jis dirba savivaldybėje, o pradėjo nuo pirmojo „Green“ klubo.
Domas: Jis žino, kas tas tikrasis kultūrinis gyvenimas, kuriam trūksta erdvių pasireikšti.
Ve: Tiesiog, jei nesikeiti, paprasčiausiai apgaudinėji save. Ir be to, šikt ant tos muzikos. Muziką gali stumti į pirmą planą, kai tau šešiolika metų.
Bet juk galima daug pasakyti apie žmogų, žinant, kokią jis klausosi muziką.
Domas: Bet ar gali pasakyti, kad žmogus klausantis houso yra blogesnis už tą, kuris klauso metalo ar pankroko. Aš pats klausausi visokiausios muzikos.
Tai vadinama tolerancija?
Ve: Pats pora sykių gavau į snukį, nes kažkam atrodau kaip žydas. Aš sąmoningai niekur nesu fiksavęs savo tautybės. Kita vertus, buitinis rasizmas ir antisemitizmas Lietuvos visuomenėje labai įsišaknijęs.
Domas: Tai dar baisesnė forma už deklaruojamą rasizmą.
Ve: Visi remiasi argumentais, kuriais lengva įtikėti. Maždaug, žydai sušaudė mano senelio kaimą... Po to atėjo rusai... Taip, buvo baisūs laikai. Dažnai lankausi vienoje aludėje, kurioje renkasi daug nacistinio plano žmonių. O aš vis veliuosi į mandagias diskusijas. Pastebėjau, kad daug kam labai jau aišku, kuri pusė bloga, o kuri gera...
Domas: Tačiau mūsų žmonės šiuo atveju tingūs. Tai iš dalies ir gelbsti.
Ve: Tuo labiau, kad daugumos nacių, skinų aktyvas dažniausiai ne lietuviai. Tiksliau, įvairiataučiai fašistuojantys patriotai. Tai guodžia.
Dėl to jūs darote daug toleranciją skatinančių renginių?
Domas: Manau, kad kiekvienas mūsų koncertas yra iš dalies toks, tik be jokių antraščių. Tie, kas vaikšto į mūsų koncertus, tą žino. Dažniausiai kiekviename koncerte grojame gabalą „Kuo ji geresnė“. Tai daina apie mąstymo siaurumą. Prieš ją atlikdami dar pasakome porą žodžių...
Ve: Kita vertus, oficiozinė praktika skausmingai rodo, kad tolerancijos skatinimo akcijos visai beprasmės. Viskas, kas brukama, kelia reakciją: fuck off: kokio velnio turėčiau taip daryti?“. Pažiūrėk į socialines reklamas Vilniaus gatvėse. Jos apgailėtinos – dėl įvairių priežasčių. Tas liepimas keistis be kokio nors saldainio prieš nosį yra nesėkmingas.
Domas: Gal įtaigiau, kai to saldainio nėra? Kai žmogus pagalvoja... Ir ta mintis pati ateina.
Ve: Turėjome sėkmės atvejį senajame „Green“ klube. Ten lankydavosi tokie skineliai su visa atributika: šalikais, vėliavėlėm, saliutavimu dešine ranka. Tačiau vėliau girti šalikus pametė, neberado, vėliavėlės nusilupo... Dabar jie visai kitokie žmonės, užsiima kitokiais reikalais. Pats efektyviausias dalykas – šilta, įdomi terpė, kur matai, kad tie, neva priešai, varo žymiai įdomiau ir su jais smagiau būti. Yra toks senas pankų zinas..... Jų šūkis: „threat by example“ (grėsmė pavyzdžiu). Mano manymu tai ir yra kelias. Tačiau ilgas ir sunkus.
Esate už žolės dekriminalizaciją...
Domas: Tai ne tas pats, kas legalizacija. Subtilybių neaiškinsiu, bet jei pas tave policininkas randa tam tikrą kiekį, kuris yra apibrėžtas įstatymu, juk neturėtų už tai bausti ir sodinti į kalėjimą. Taip pat pasisakau už auginimą. Aišku, ne penkis hektarus, tačiau jei gyveni kaime ir esi paskyręs tam tikrą plotelį savo žemės kanapėm, nes jos tau patinka labiau nei degtinė, tai kodėl gi ne? Kodėl tabakas ir alkoholis valstybei yra vieni didžiausių pajamų šaltiniai, o žolė draudžiama. Juk tabakas ir žolė – tas pats: augalas, kuris rūkomas. Manau, kad daug geriau, jei žmogus pats išsiaugins, rūkys ir duos savo draugams, o ne pirks iš paprasčiausių nusikaltėlių, kurie dideliais kiekiais gabena į Lietuvą. Policija juos tikrai žino...
Ve: Kas nors gali pamanyti, kad mes anarchistai... Tačiau skaidrumas bet kurioje veikloje sociumui išeina į naudą.
Bet pas mus net nebandoma apie tai kalbėti...
Ve: Tokia kultūrinė tradicija. Pavyzdžiui, mano tėvai labai pergyvendavo, mat Domas internete vis rašydavo, kaip čia mes papūtėm, papūtėm... Kai jie įsirengė internetą, viską perskaitė. Buvau gan didelis bernas, bet vis tiek tėvams buvo strioko: „o tai kaip ten“... Tada papasakojau kaip, dabar žino ir nieko... Juk visos kultūrinės baimės yra iš nežinojimo.
Domas: Tai viena to paties buitinio rasizmo priežasčių. Daug žmonių bijo arabų ir juodaodžių, nes niekada nesusidūrė su jais. Na, nebent televizijos ekrane.
Ve: Arba važiuojant į Angliją dirbti... O jei pataikysi į prastesnį rajoną ir grįši toks visas babajus. Tam pačiam „Psichbaryje“ lankosi išeivis Mindaugas po keturių metų pargrįžęs. Sako: „Ten rajonėlis buvo nelabai koks, bet pasitūsint ten vooo... Puiki chebra“.
Domas: Važiavimas į Angliją ar Airiją iš tikrųjų praplečia žmonių akiratį visomis prasmėmis. Jie grįžta kitokie. Nusimetę baimes dėl neigiamo aplinkinių požiūrio, daugiau mąsto apie save, apie savo gyvenimą...
Ve: Atsidūręs svetimoje terpėje supranti, kad nieko blogo nebepadarysi, nes esi tik vienas.
Domas: Norint, kad apie marihuanos dekriminalizaciją bent jau būtų pradėta kalbėti, reikia, kad pasikeistų politikų karta. Nebeliks brazauskų, ateis kokie steponavičiai ir zuokai, dar jaunesni... Tikriausiai jie bus prieš, bet bent jau vyks diskusija.
Ve: Atsimeni, tą slovėną prieš septynis metus: „In Slovenia everybody smokes: doctor smoke, lawyer smoke, members of parliament also smoke“. Tas veikėjas gyrėsi, kad rūkė su policininkais, policijos mašinoje su įjungtais švyturėliais...
O kur yra liberalumo riba?
Ve: Tai gal nėra tos ribos. Užsimuši arba ne...
Domas: Čia vėl ta pati pasirinkimo laisvė, apie kurią šnekėjome.
Ve: Ir tas pats švietimas.
Domas: Pažiūrėk, ką bando daryti su alkoholiu. Atseit, valstybėje yra svertai, kurie draudžia nepilnamečiams alkoholį įsigyti. Bet realiai jaunimas elgiasi taip pat, kaip aš elgiausi žalioje paauglystėje. Nueini pas seniuką, duodi jam pinigų ir jis nuperka tau bonką. Yra begalės variantų. Net patiems paaugliams parduodama. Vis išgirsti kokią nors istoriją, kaip jie prisigeria ir kas nors nutinka.
Ve: Juk alkoholio gėrimas visuomenės traktuojamas kaip teigiamas fainas, daugeliu atvejų netgi „kietas“ dalykas. O vaikas žiūri į suaugusius, į savo tėvus.
Domas: Kodėl tuomet tas alkoholis toks priimtinas nors visur pripažinta, kad tai nuodas ir griovėjas? Kai kalbėdavau su tėvais, jiems visada sakydavau, kad alkoholis visom prasmėm daug blogiau ir labiau kenkia, nors yra legalus. Dekriminalizavimas skiriasi nuo legalizavimo. Tai neturėtų būti parduodama viešai. Galima būtų pardavinėti vaistinėse. Svertų yra visokių.
Ve: Bet apie tokius dalykus gana kvaila šnekėti. Visada atsiranda pagrindinis argumentas: „pagalvokite apie vaikus“, „o kaipgi mūsų mažieji“, „kas jiems nutiks“... Tikriausiai, jei jie visa tai pamatys, bus pasaulio krachas.
[paskutinis atnaujinimas: 2008-01-04]
|
|
