Buvo nuostabiai saulėta diena kalnuose. Net neįsivaizduojate - ugninis kamuolys taip spigina, jog ašarų net nemanyk atsiginti. Atsikeli tokį rytmetį ir jauti, kad dieną nugyvensi nepaprastai turiningai ir prasmingai. Jėgų pilnas organizmas, gali bet kam pagelbėti ūkio darbuose, buityje paplušėti. Bet ne, kuomet saulė kalnuose - niekas nedirba. Visi ilsisi ir geria gerą raudoną vyną. Ir aš kaip tyčia su savo jaunąja kolege ir tuo pačiu artima drauge Izgirdim (visai jauna ir dar netgi truputi nepatyrusi, tačiau jau galinti pasipuikuoti puikiomis krūtimis ir ilgomis kojomis - tikra kalnų nimfa…) sėdžiu patogiai įsitaisęs ant patogaus divano jos tėvelio kalnų vilos kieme ir visiškai pasidavęs jos malonaus balso, it upeliu vinguriuojančio, liūlevimui geriu iš grakščios persiškos taurės gerą ir seną tik vakar jos tėvelio iš rūsio ištrauktą aštuoniasdešimties metų išlaikymo vyną. Izgirdim - tai mano kolegė. Susipažinau su ja menedžmento kursuose kažkur Turkijos vidury. Tris mėnesius lankėme kartu tuos pačius seminarus ir lekcijas ir štai dabar, iki studijų pabaigos belikus vos porai savaičių, ji mane pakvietė pas savo tėvelį, į kalnų vilą. Ji - išimtis tarp Turkijos merginų. Beveik visai nepanaši ir tik kiek tamsesni plaukai, nei yra įprasta Europoje, atidesniam žiūrovui galėjo išduoti jos turkišką kraują. Nepaprasto grožio mergina. Ji dirbo Ankaros komerciniame banke ir kursus lankyti jai pasiūlė jos bosas. Mane gi pasiuntė ten universitetas. Džiaugiausi išpuolusia galimybe apsilankyti tolimame užsienyje. Net nesitikėjau čia sutikti kažko panašaus. Gyvenimas yra gyvenimas.

Dabar jaučiausi nepaprastai pakylėtas ir įvertintas. Papulti svetimšaliui į dar senais papročiais gyvenančių jos tėvų namus - tikras išskirtinumas! O dar juo labiau, kad manimi parodė netgi padidintą pasitikėjimą - motina su tėvu šeštadieniui sekmadieniu

išvyko į Ankarą su reikalais, palikdami dukrą su kažkokiu svetimšaliu vienui vienus namuose. Taigi šeštadienio rytas man buvo puikus.

Sėdėjom visiškoje ramybėj. Ji kalbėjo apie įvairiausius nereikšmingus jų papročius, o aš, švelniai apkabinęs ją per liekmenį, pirmą kartą jaučiau jos tokį artumą, nuo to ir vyno pagaliau visiškai apsvaigdamas. Tikrai, net negalėjau įsivaizduoti, kad ji leisis apkabinama. Sėdėti buvo nepaprastai malonu. Iki vidurdienio taip besėdėdami išgėrėm gerus du butelius raudono vyno. Jautėmės visiškai viskuo patenkinti, net muzikos nereikėjo klausyti, nors šiaip jau ji negalėjo gyventi be DEAD CAN DANCE ar COCTEAU TWINS. Muzikos buvom nesiklausę jau dvi dienas, nes vakar beveik visą dieną praleidom autobuse, o užvakjar ji visą dieną plušėjo ofise. Man tai muzika apskritai buvo ir yra pochui. Mieliau galvojau apie jos kūną ir kalbas. Ji nepaprastai įdomiai mokėjo kalbėti apie savo vaikystę ir darbą. Ir dabar ji pradėjo pasakoti kažką šia tema. Bet staiga, mano dideliam nusistebėjimui, ji staigiai nutilo ir, vos pravertom akim žvilgtelėjus į mane, prisislinko taip arti, jog pajutau jos švelnų alsavimą. Ji ilgai žiūrėjo į mane, o paskui apkabinusi apie kaklą ėmė bučiuoti. Aš buvau visiškai suglumęs, tačiau trauktis nebebuvo kur, o ir reikalo tame visiškai nemačiau. Mes vis labiau skendom glamonėse, aš vis labiau ją traukiau artyn. Jos krūtys standžiai rėmėsi į mano krūtinę, o, kaip ilai apie tai svajojau! Vynas padarė savo. Kiek svyruodamas ir stengdamasis, kad ji to nepastebėtų iš karto, ėmiau atseginėti jos vienintelių marškinėlių sagutes. Ji tai iš karto pajuto, tačiau net nemanė priešintis. Po dar poros minučių mes nuogut nuogutėliai gulėjom ant jos tėvelio divano kalnų viloje.

Po savimi jutau nuostabiai švelnią ir gražią merginą. Mes mylėjomės gal valandą, gal kiek ilgiau. Apie prezervatyvą nebuvo jokių kalbų - ji, matyt, žinojo, kas yra tikras malonumas. O ji, nors ir jauna, pasirodė visai neblogai susigaudanti tokiuose reikaluose. Ji puikiai žinojo, kaip reikia atsigulti ir išsiskėsti, kaip stimuliuoti ar pristabdyti artėjantį epogėjų. Taip pat išmanė ir darbą burna - aš buvau pakerėtas! Nesitikėjau to iš jos ir dabar, mums begulint ir toliau begurgšnojant jau trečiąjį raudonojo vyno butelį, net negalėjau pagalvoti, jog teks sugrįžti į Lietuvą. Gėrėjausi jos vos pridengtu kūnu - ilgomis ir labai gražiomis kojomis, visai nepridengtomis putniomis krūtimis ir lieknu liemeniu. Jos užpakalis buvo anei be jokios raukšlelės ir todėl kūnui suteikė paskutinį - visiško tobulumo - potėpį. Nesiliesti prie jos buvo neįmanoma ir po poros taurių vyno mes vėl pasinėrėm į aistras. Ją patenkinti buvo malonu, buvo malonu jausti, kad ji patenkinta ir stengiasi tokiu padaryti mane. Taip ant jos tėvo divano mes praleidom visą saulėtą ir nuostabią dieną. Vakarop, kuomet oras jau kiek ėmė vėsti, mes persikėlėm į vidų. Ji be perstojo juokėsi ir atrodė labai laiminga. Man pradėjo kiek skaudėti galvą (matyt nuo to jų raudono vyno - šūdas, ne vynas, jei galvą ima skaudėti). Ir apskritai - visą dieną juoktis ir aimanuoti iš malonumo (ji labai garsiai aimanuodamo, kuomet ją tratindavau) - tą pakesti galėtų tik monstras. Aš nutariau nueiti kiek snustelėti, pakol ji būtų ką nors paruošusi valgyt. Jaučiausi dar laimingesnis nei ryte, bet galvos skausmas tolydžio stirpėjo. O ji ir toliau vis juokėsi ir juokėsi iš man jau nebejuokingų dalykų. …. Užmigti negalėjau,taip pat ir klyną skaudėjo, žodžiu buvau pavargęs. Todėl ir nutariau pavalgęs eiti tuoj gulti. Bet čia aš neapskaičiavau jos galimybių - ji vėl norėjo pasidulkinti. Bandžiau juokauti šia tema, bet dabar jau ji nebesijuokė. Man pasirodė, jog kažkas ne taip. Paklausiau jos, ar nenorėtų linksmybių perkelti į ankstyvą rytojaus rytą, bet ji tik dar labiau ėmė niauktis. Mano rankos ėmė drėkti. Nieko negalėjau padaryti - skaudėjo galvą ir klyną, o ji jau stengėsi vėl kišti savo rankas man už kelnaičių, tarytum ieškodama ten nosinaitės ar savo piniginės. Mane tai pradėjo erzinti. Pasakiau, jog skauda net pimpalą, bet ji nė motais! Ir tada įvyko tai, kas mane be galo sunervino. Ji užkišo savo nuostabias grakščias rankas man už kelnaičių ir nagu (nežinau tyčia ar ne) skaudžiai brūkštelėjo išilgai mano draugužio. To jau nuvo per daug! Aš stumtelėjau ją į šoną ir nieko neklausydamas, nuėjau miegoti. Ji bandė mane sekti ir numaudinėti kelnes, bet tai buvo paskutinis lašas - aš gerai prisiminiau, kur gulėjo trys iešmai nuo perpietus valgyto šašlyčioko. Man beeinant į kitą kambarį ji dar kartą sutrenkė per mano pimpalą - šį kartą jau aiškiai tyčia! Dabar atsūmiau ją gana grubiai - man jau buvo vis vien, kas bus po to, nes galvą ir klyną skaudėjo viens už kitą stipriau. Pagaliau mano akys aptiko tuos virbalus nuo šašlyčioko, gulinčius visai po ranka, ant stalo kambario viduryje. Aš akimirksnio greitumu čiupau vieną ir kaip reikiant su juo švystelėjau ore. Tai jos nepaveikė, ji ir toliau taip pat smarkiai norėjo patenkinti savo geismus. Viskas. To buvo gana. Aš paėmiau dar du likusius virbus ir smarkiai ją stumtelėjęs ir parvertęs ant lovos, smogiau visais trimis jai per kairį liemens šoną. Ji suspygo kaip šuva! Dar kartą maktelėjau per kitą pusę ir per kalnus nuaidėjo jau pratisas šuniškas spiegimas. Mane apėmė neviltis. Ką aš darau??? Nieko nebesuprasdamas aš kelis kartus nusispjoviau į šoną ant persiško kilimo. Ji ėmė dar labiau spiegti. Galva plyšo, klyną perštėjo, o dar čia ji leidė visa gerkle… Situacija pasidarė visiškai nebevaldoma. Aš mečiau iešmus į šoną ir nuėjau prie jos tėvo bariuko. Atsidariau jį ir, čiupęs pirmą pasitaikiusį butelį, jį beveik ištuštinau. Tai buvo konjakas.

Akimirksniu į kūną patekęs alkoholis ėmė veikti. Jutau, kaip visa labiau svaigstu ir imu svirduliuoti. O Izgirdim ir toliau bliovė. Jaučiausi kaip ne savo kūno šeimininkas. Man buvo visvien, kas bus toliau. Nežinau kodėl, tačiau paskubomis ėmiau rengtis. Pasiėmęs savo studentišką kuprinaitę aš jau buvau beišeinąs. Bet staiga toptelėjo mintis - kaip aš pažiūrėsiu jai į akis pirmadienį? Buvo neramu. Siela lyg nesuderinta gitara ėmė atonaliai balansuoti. Dabar ji man atrodė kaip verkiantis angelas. Tačiau jos visai nebenorėjau. O kas jeigu nuo šiandien dar reikės pradėti laukti vaikų??? Ne, to būti negali! Ramiai jos paklausiau, ar yra pavojus, jog ji gali pastoti. Ji nusišypsojo. Pasirodo tai buvo jos pagrindinė misija… Aš nuščiuvau. Staiga mečiau žemėn kuprinę, čiupau visus tris iešmus ir iš visų jėgų smeigiau jais jai tarp šonkaulių. Suspigti ji nebespėjo…

Atsipeikėjau tik autobusų stotyje. Jaučiausi vėl laimingas kaip ryte ir nebejaučiau jokio skausmo nei galvoje, anei klyne. Laimingas gali būti labai daugeliu atvejų. Juk taip??….