Monika Atsiprašau ir Nebyl. Fleitistas

Sykiu jums pasakyti apie ką čia bus kalba yra sunku ir atsakinga
Nes potėpis ne toks išeiti gali iš pradžių ar rakursas kiek pasviras išplauks
Tad kalbą reik pradėti ne aplinkui, o tiesiog iškart prie šerdies kibti
Kalbėti apie tai, kas čia dabar, o ne kas buvo ar kas bus…
Pirmiausia šventas tikslas mūs - ne šokiruoti ar kalbėti temom uždraustom
O pabandyti kiek panarpliot mums visiems įdomią meilės sritį
Nes šiandien, pažiūrėkit atidžiau, vien tik gašlusis seksas egzistuoja ir be to
Ne ką daugiau įsivaizduoti leidžia protas mūs, nes mintys tiktai apie tai
Koks kūniškasis mūsų pradas, koks malonumas mums yra reikalingiausias
Ar kokio dar nebandę esam pragaro pramanymo, kur ištvirkimas ir gėda
Į viena susilieti dera ir viens kitam rankas padavę ir akis uždengę
Sykiu į liūną puola ir jėgų tausojimą pamiršę, tik apie apogėjų mąsto…
Tad klausimas ne iš kurios vaikinui pusės prie merginos reik prigulti
Ar su kokiu greičiu, ritmu, jėga merginą spausti reikia mus kamuoja
O dilema - ar vertos kančios mūs to keleto smagių akimirkų ir kaip
Jei vertos, reik sumažinti bėdas, mus lydinčias link laimės malonios…
Pirmiausiai mes suraskim vietą atspierties ir ją kaip tie jauni liūtukai
Kur nuolatos su siūlų kamuoliuku žaidžia ir mezga painų nėrinį netyčia
Vyniokim it kalnų upelis naują temą, tik atsakingai ir su dideliu ir mums
Būdingu nuolatiniu susikaupimu, kad tik pradėjęs nenulkystum į lankas
Ir tuo pačiu perdėm nesunkintum žmonių galvų savom painiom mintim
Išreikšt save privalom aiškiai…
Pradėkime nuo to, kaip dydviris narsus meiliai pažint merginą bando
Visaip jai įsiteikti nori ir nuolatos kartoja vieną žodį mintyse - "pamilk"
Bet mergina dažnai nuolankiai net nemano žvilgterėt į narsią vyro širdį
Ir tuo jam dar didesnį liūdesį užtraukia, tik nebandyki jo dabar paliesti!
Ir ką daryti jis dabar privalo, kaip elgtis, ar dejuot ir verkti, ar numot ranka
Ir žvelgt į kitą pusę bei tikėtis palenkti kitą širdį, kiek minkštesnę ir galbūt
Patirti dar didesnę laimę… O varge, kad tai jisai suvoktų ir protingai spręst
Mąstyt galėtų, bet tai įvyksta nedažnai, nes jei žmogus pamilsta vieną kūną
Tai it tas kurčias ir apakęs invalidas jis sugeba tiktai graibytis, bet
Daiktų jį supančių suvokti jis negali, ir nebepaiso, anei kokios spalvos
Ar kokį garsą - bjaurų ar malonų - jam padainuoti gali vėjas…
Žodžiu dabar jis aklas ir mato tik tai ją - vienintelę ir reikalingą, o ji
It ta gudri laputė, net nemano dydviriui paduoti ranką ir ištarti porą žodžių
Jai rūpi tik kiti dalykai, tik jų pilna galva ir tuo ji dar labiau įsiutina didvyrį
Jis pasiruošęs ją nudobt arba turėt…

Ir štai dabar prasideda visa bėda, nes turi vyras tiktai du kelius -
Arba pamiršti ir nueit, arba merginą tik jėga palenkti ir jai parodyt savo
Tikro vyriškumo pradą, ją paimt ir sudorot… O ne!!! Dievobaimingieji!
Jei reikalas pribręsta iki tokio gaivališko vyro brutalumo, tesprendžia
Kas teisingas, tik gamta - ar vyras nusileisti turi, ar veikti tik jėga…
Bet būna, kad gyvenimo be jos jisai nemato, todėl nusižudyti kviečia jo
Taip pat ir jos bejėgiškumas, o kita vertus jisai jau rezga niekšiškus
Tik prievarta ir smurtu tepagrįstus ir kraujo keršto tevertus planus!
Sustok ir pamąstyk prieš puldamas šilkais apklostytą jos kūną!
Sustok ir pažiūrėk kuo tu gali paverst nekaltą gėlę, jei pulsi ir su ja
Kaip vilkas su avim tu imsies elgtis, sustok ir pamąstyk, bet jis negirdi
Ką sako jam visi, jis jau paruošęs savo planą…
Ir štai kuomet jis vieną naktį puola kumščiais sugniaužtais
Kuomet jis it žvėris įpuola su griausmu į jos patogų ir prabangų
Būstą, štai būtent čia įvyksta tai, kas būtų atsitikę ir po metų dešimties
Kuomet ilgai kartu ir meilėje gyvenęs dydvyris su ja, suvoktų, jog ši -
Tik kekšė, paleistuvė, jau nuo pirmo vaiko jų gimimo, begėdiškai tik
Su kitais paleistuvauja, taip atsitikę būtų ir tada…
Na o dabar jis stovi tarpdury ir regi jos nekaltą veidą kiek paraustant
Ji bando šauktis artimų, bet jau vėlu, jisai tvirta ranka užspaudžia
Burną jos ir nuplėšia švelniai jos šilką ir skaras atlasines, jis mato tai
Ką seniai išvysti geidė - nuogą kūną savo mylimosios, paraudusį ir
It pavasario žiedelis gležną… Jau sustabdyti jo negali niekas - jo kraujas
Verdanti lava, jo kūną valdo vis didėjanti aistra… Ir kam reikėjo jai
Dabar galvoju, ir kam reikėjo jai iš viso šį pasaulį pamatyti, nes tai
Ką ją patirt privers galiūnas šis, yra skaudu ir visiškai niekinga…
Jis spaudžia ją ranka tvirta prie gulto,čia dar pabando pagalvę kiek pataisyt
Jis pririša rankas ir kojas jos prie gulto rėmų ir kiek pajėgdamas plačiau
Pabando kojas jos išskėsti, kad patogiau prieti ir pasmagint ją savu draugu
Ilgai ir neskubėdamas galėtų… O ne!!! Kur jūs visi šventieji!?!?!!!
Kaip galit leisti šiam pasaulyje tokius dalykus, kai mergina papuola į tokias
Rankas, tik pažiūrėkite, kaip ji dejuoja, kokia palaima ir kančia alsuoja jos
Krūtinė, kaip dydvyrio aistras vis kursto papai jos galingi ir drėksta rankos
Švelniai glostančios jos sėdmenis ir šonus! Ji nebesuvokia, kiek laiko,
Gal dienų, tai trunka, bet dydvyris kiek pailsėjęs ima ją iš naujo glamonėti
Ir dar didesnės kančios vėl sukausto ją… Dabar jau nesvarbu, ką reiškia
Laikas, lojalumas ir esmė, dabar pasaulis tik juodom spalvom dažytas
Ir su kiekvienu dydvyrio prisilietimu, ji vis labiau susmunka, vis kabiau
Jos baltas kūnas glemba ir šaltėja, ji jausti nieko nebegali jau
Tik didelė gėda ir baimė lydės ją per dienų dienas… Dabar ji guli
Jau laisva, bet bėgti niekur nebegali, nes dydvyrio ranka jai viską sumaitojo
Ji nejaučia nei skausmo, nei kančios, jos stiklo akys žvelgia į lubas ir vardo
Jei tiktai turėjo, ji nebegali prisimint, o dydvyri, ką tu padarei!?!!
Istorija dar nepasibaigė,mielieji,gyvenime dažniausiai bėdos viena kitą seka
Ir gena paskubom, viena kitas aplenkdama, lyg tyčia taip surėdyta po saule
Kad nelaimingiems skirtos esti tik nelaimės, o laimingieji tiktai palaimoj
Ir pritekliui gyvena… O nesirūpink, mano drauge, ir neteiski tų, kurie kaip
Galima geriau ir laimingiau gyvena, nes šiam pasaulyje mes ne vieni
Ir tie, kas mato, kad tu eini tik akmenim, stiklais grįstu keliu, tikriaus
Jau ruošia tavo daliai daug geresnę būtį…
O šiuo sykiu didvyris ir jaunoji Pompaijā, dabar jin vardą savo prisiminus,
Vienudu guli ant šilkų, nepaisydami, kad tik ką jie viens kitam bėda davė
Abiejų žvilgsniai akmeniniai, jie jau suprato tai, kas tik nutiko ir
Dydvyris, tarytum girtas nuo šventųjų syvų, dabar blausiom akim tik stebi
Ar gal prabus Pompaijā, ar parodys ženklą, kad gyva…
Bet laiko būt negailestingo ir tos akimirkos, kur lėkdavo it akmenys
Nuo skardžio paleisti, dabar valandomis ir dienomis pavirto - tokios
Bausmės abu jie susilaukė… Ramu lyg rytmetį, lyg po ilgų grumtynių,
Kai mūšio lauką aprenka palikę dar gyvi, tik mūšis šis negailestingai
Visus karius išguldė padrikai… O varge!!! O negailestingasai!!!
Mirtis ir tik mirtis išgelbės sielas jų, sakyk sudie pasauliui ir esybei savo
O galingasai didvyri, Pompaija ir ištvirkėlių globėjau Erodai, sakyk "sudie"…

Istorija apie šią tragediją yra paremta tikrais faktais, įvykusiais gana seniai, kuomet dar pasaulyje siautėjo paleistuvystė ir netvarka. Žmonių širdys dar ir dabar pasruva krauju, kuomet klausosi šios liūdnos istorijos. Idant tokie dalykai nepasikartotų, kviečiame visus siūsti pinigus į naująjį DO redakcijos fondą tuo pačiu adresu, kaip ir leidinio. Fondo lėšos bus panaidotos kuriant kūrybines sąlygas jauniems ir perspektyviems poetams.

****************************************************************************************