Demonstranto ABC

Demonstracija

Visiems aišku, kad viena demonstracija skiriasi nuo kitos. Dažnai sakome, kad demonstracijoje nieko neatsitiks ir paprastai būname teisūs. Vis dėlto tam tikras pagrindines sąlygas verta įsidėti sau į galvą, nes kitu atveju patys rizikuojame ir prarandame šansus laimėti per galimą susidūrimą su savo priešininkais.

Pasirengimas

Organizatoriui: Pagal įstatymus (Lietuvos respublikos Susirinkimų įstatymas, pasitikslinkit www.lrs.lt), apie organizuojamą demonstraciją reikia pranešti savivaldybei ne vėliau kaip 5 dienas prieš demonstraciją. Pranešime nurodome, demo formą ir turinį (eitynės, lipimas ant bačkos ir kalbų sakymas ir pan.), demo datą, laiką bei kiek valandų truks demonstracija (geriau laiko truputį užmesti), vietą temą, numatomą dalyvių skaičių (visada sumažiname!), trasą, info apie bent du organizatorius (vardai/pavardės, gyvenamosios vietos). taip pat informuojame, kad demonstracija turės savus tvarkdarius.  Savivaldybė ne ilgiau kaip 3 darbo dienas turi nagrinėti ši pranešimą ir ne vėliau kaip 48 valandos iki demo pradžios pateikti atsakymą -- pažymėjimą apie "suderintą susitikimo vietą, laiką ir formą" arba raštišką ir motyvuotą atsisakymą, kurį per 10 dienų galima apskųsti teisme.

Galima į visa tai nusispjauti ir surengti demo nieko neinformavus ir negavus leidimo - tai priklauso tik nuo jūsų asmeninio apsisprendimo. Kartais netikėtai užklupta valdžia nesuspėja sureaguoti, tačiau kartais atvykę į susirinkimo vietą jau randame laukiančius šaldytuvus, pilnus įsiutusių mentų

Demonstracija - tai ne bažnytinė procesija, ji turi ką nors pranešti.

Jeigu esi demonstracijos organizatorius arba aktyvus dalyvis, pasistenk, kad ją pamatytų ir išgirstų. Nepamiršk, jeigu nori iškelti transparantus ant ilgų, solidžių vėzdų, šluotkočiai netiks! Solidūs transparantų ir vėliavų kotai praverstų ir tuo atveju, jei tektų atremti galimą ataką. Tokiems dalykams geriau neskūpinti ir jokiu būdu nepalikti paskutinei akimirkai. Gamindamas didelius transparantus, “padaryk vietos” vėjui - kitaip jų nenulaikysi. Iškirpk skylę raidėje “o” arba pridaryk skylių ir įkirpimų kitose vietose, svarbiausia, kad jos būtų apsiūtos ir vėjas negalėtų jų toliau draskyti.

Demonstracija turi būti ne tik matoma, bet ir girdima. Paprasto garsiakalbio greičiausiai nepakaks - taigi išsirūpink kokį prietaisą iš kolegų muzikų ar kokį kitą agregatą, blogiausiu atveju - magnetofoną “kombainą” su baterijomis.

Apie tokias “smulkmenas”, kaip būtinybė susiorganizuoti ryšio palaikymo priemones (mobilūs telefonai, racijos); paskirti asmenį, kuris turėtų rūpintis areštuotaisiais (AJK), taip pat dar keletą asmenų (geriausia, kad jie kaip nors aiškiai išsiskirtų) tvarkai palaikyti; asmenį, kuris dalintų skrajukes žmonėms, nedalyvaujantiems demonstracijoje; parengti šūkius skandavimui, kokią nors (pra)kalbą (net nesvajok, kad sugalvosi ką nors vietoj - nepavyks!), etc. - nėra prasmės net rašyti, nes tai yra PAGRINDAI. Organizatorius taip pat neišvengiamai turi turėti su savimi žirklutes, universalias plokščiąsias reples, lipnios juostos, dervasiūlio / virvę, žiogelių, knopkių, markerį, tušinukų, telefoną.

Dalyviui: Niekada nebandyk eiti į demonstraciją vienas. Su draugais, kuriuos pažįsti ir kuriais pasitiki, eiti yra ne tik smagiau, bet ir naudingiau bei saugiau. Tada tarp demonstracijos dalyvių gerokai sunkiau bus įsisukti civiliais rūbais persirengusiems mentams ir provokatoriams. Labai profesionalu eiti į demonstraciją, būti joje ir grįžti namo drauge. Prieš tai reikėtų aptarti, kokios situacijos gali susidaryti, sąžiningai pagalvoti, kas kada bijo, ir, atsižvelgus į tai, nustatyti bendrą elgesio strategiją. Būtinai pasiimk kokį nors asmens dokumentą (tik suvyniok į foliją ir gerai paslėpk).

Vanduo!

Tai labai svarbu - organizuodamas demonstraciją pasirūpink, kad būtų mineralinio vandens, bent jau keletas butelių (kuo daugiau, tuo geriau - ypač pavasarį ir vasarą). Eidamas dalyvauti į bet kokią akciją, blokadą ar piketą, nepamiršk pasiimti mineralinio (mažiausiai pusę litro, geriausia, jeigu prieš tai palaikytum šaldytuve). Vanduo - tai PAGRINDAS! Praleidęs valandą saulėje ant asfalto pats tai įvertinsi.

Jokių narkotikų!

Būk tvarkingas, kiek tik įmanoma, t.y. gerai papusryčiauk. Bet kokie narkotikai ir alkoholis lieka namie; jie tik ribotų tavo reakciją ir pojūčius. Be reikalo statysi save ir kitus į pavojų (teatleidžia man Aldonas Pupkis). Nepamiršk, niekam nepasiaiškinsi, kad esi apsvaigęs. Tai VISADA sunkinanti aplinkybė! (Netiki? Pavartyk kodeksus!). Pagaliau, jeigu mentai negalės tau nieko padaryti, tai ant pykčio bent jau nuveš į trezvylką arba būsi apkaltintas narkotikų vartojimu ar laikymu.

Svarbūs mažmožiai

Demonstracija - tai ne pasivaikščiojimas, net jeigu dažnai sudaro tokį įspūdį. Ne tik todėl, kad toks pasivalkiojimas gali visai netrumpai užtrukti, bet ir todėl, kad kartais gali tekti parodyti, koks esi vikrus ir mitrus.

Todėl jokių šliurių, sandalų, aukštakulnių batų, jokių pirkinių ir dviračių (dviračius gali turėti tik stebėtojai - asmenys, kurie turi važinėti už eisenos). Žemi batai iki krumpliukų irgi ne pats geriausias sprendimas, per spūstį galite juos pamesti.

Lietuvoje demo dalyviams slėpti savo veidus kaukėmis ar kitaip maskuotis draudžiama, neva "tai liudija apie pasiruošimą padaryti teisės pažeidimus".

Kaukių minusas taip pat yra toks, kad jos gali atstumti (nugąsdinti) “normalią” visuomenę, išprovokuoti neigiamą spaudos reakciją (“ekstremistų saujelė”) etc. Kita vertus, “normalūs” ir taip neprisijungtų net tada, kai valdžia pridergtų jiems ant galvos, o spauda vis tiek mus sukritikuotų, nes tokia jau yra kapitalistinių masmedijų natūra. Žodžiu, kaukės yra individualaus pasirinkimo reikalas – tik reikėtų iš anksto pasigalvoti, ką atsakysim, kai prieis koks tėvukas ir užklaus “Ką, gėdiniesi savo pažiūrų, bijai parodyti veidą?”. Verta išskirti “juodąjį bloką” – asmenis su kaukėmis demonstracijos apsaugai arba į 1 ugnies liniją.

Pamatinis dalykas bei pagrindinė taisyklė, kurią reikia įsidėti giliai į širdį tuo atveju “jeigu kas nors atsitiktų” – pasitikėjimas. Ne Dievo visagalybe ir ne lemtimi, ir juo labiau ne IN bei JAN vienybe, o savimi pačiu ir visų pirma draugais, kurie rūpinsis tavimi (tuo supakuotu, įlindusiu į mėšlą) ir prieš šunis laikys liežuvį už dantų, kaip ir tu!

Protingai pasielgsite, jeigu išsiversite grandines, žiogelius, auskarus ir žiedus iš nosių ir ausų – taip išvengtumėte sužalojimų ir iki minimumo sumažintumėte elementų, už kurių galima nutverti ir pagal kuriuos (muštynių atveju) galima lengvai atpažinti, kiekį.

Demonstracijos dieną aprangą reikia pasirinkti atsižvelgus į sąlygas: orą, kad būtų patogu judėti, kad neatkreiptum į save dėmesio, kad būtų apsaugotos jautriausios kūno vietos! Kartais ne pats kvailiausias sprendimas yra persirengti urlaganišku stiliumi (išeiginiais treningais su keturiom juostelėm).

Jeigu ore tvyro grėsmė, geriau nedaryti jokio makiažo, nesidažyti veido, nesitepti kremu, nes jeigu bus panaudotos ašarinės dujos (pvz., CN/CS, vakaruose dažnai pasitelkiamos madingos dujos, kurių greitai – juk einame į ES – pauostysime ir mes), riebaluose jos labai gerai jaučiasi, todėl ilgiau ir stipriau veikia.

Jeigu gali, kontaktinius lęšius pakeisk akiniais! Jeigu turi senus, avarinius akinius – užsidėk juos (vis mažiau nuostolių) ir dar pritvirtink raišteliais.

Merginos: jeigu tai “jūsų dienos” pasiimkite su savimi įklotų. Geriau nenaudokite tamponų, nes jeigu jus areštuos, neturėsite galimybės jų pasikeisti, o daugiau negu 6 valandas nekeisti tamponai gali sukelti infekciją. Tamponai demonstracijoje gali praversti tik tuo atveju, jeigu reikės stabdyti iš nosies paleistą kraują.

Nepamiršk pasiimti su savimi vaistų, kuriuos turi pastoviai vartoti, nes jeigu tave areštuos arba demonstracijoje kils sąmyšis, nieks nepasidomės tavo sveikata, todėl turi pats savimi pasirūpinti.

Jokio duomenų banko

Palik namie visus užrašus, adresus, telefonus, asmeninius užrašus ir kitus dokumentus (Išskyrus asmens dokumentą), pasiimk su savimi tik tuščių lapelių, tušinuką ir asmens dokumentą. Dokumentą įvyniok į foliją ir giliai paslėpk. Ar tikrai turi visą likusį šlamštą temptis su savimi į demonstraciją?

Demonstracijoje

Niekada negali žinoti, kas gali atsitikti. Todėl laikykis su žmonėmis, kuriuos pažįsti. Tam tikrose situacijose nepakenks susiimti už rankų ir eiti “lenciūgu”. Ne tik todėl, kad iš karto pakyla nuotaika, bet ir todėl, kad daug darniau pavyksta skanduoti šūkius. O ypač tai praverčia tada, kai lenciūgai sukuria patikimą apsaugą – kai pikti teisingumo saugotojai, civiliais persirengę mentai ir kiti įsiutę pakvaišėliai mėgina įsimaišyti į eiseną. Prižiūrėk, kad tarp atskirų lenciūgų neatsirastų tarpų, ir reikalauk, kad žmonės, lakstantys tarp jų, prisijungtų prie lenciūgo arba eitų kur nors kitur. Gal tai tau ir skamba keistai ar juokingai – tačiau nesusigrupavę į mažas grupeles ir lenciūgus atakos atveju neturėtume jokių šansų prieš organizuotus mentus ir kitus agresorius. Atakos atveju minia – nesvarbu, kokia: ekologų, anarchistų ar motinų – reaguoja taip, kaip miniai ir priklauso, t.y. panika ir išsilakstymu. Tik išankstinis mūsų organizuotumas gali užkirsti tam kelią.

Asmuo(enys), kuris rūpinasi per demonstraciją areštuotais žmonėmis
Organizatoriai turi įrengti punktą arba paskirti asmenį(is), kuris rinktų duomenis apie areštuotuosius ir sužeistuosius – Anarchistinis juodasis kryžius – AJK SERVICE. Su šiuo asmeniu bus galima susisiekti telefonu per ir po demonstracijos, o telefonas bus skelbiamas garsiakalbiais arba dar geriau – ant dalyviams dalinamų skrajukių. Verta paraginti dalyvius užsirašyti šį numerį ant rankos (tušinuku arba markeriu), taip pat ir pagalbos tarnybos numerį.
Areštuotaisiais besirūpinantis asmuo turi būti apsirengęs “kaip civilis”, nedalyvauti eisenoje, taip pat turi palaikyti ryšį su organizatoriais bei palankiai nusiteikusiais žurnalistais ir žinoti kitus būtiniausius telefonus.

Kai policija paleis kurį nors areštuotą demonstrantą, jis turės paskambinti ar ateiti ir iš atminties papasakoti apie savo areštą. Čia apie save taip pat turėtų pranešti piktnaudžiavimo, įgaliojimų viršijimo, sulaikymų, kuriuos įvykdė policija, liudininkai, kad su jais būtų galima susisiekti, jei reikės liudyti teisme. Gal ir skamba groteskiškai, tačiau nieks nepaneigs, kad policija negerbia mūsų, nes nesugebame vožti atgal jos pačios ginklais – nei kumščiu, nei teisinėmis priemonėmis. Laikas keisti situaciją ir pasirūpinti bent jau teisiniu represijų aparato persekiojimu.

Kaip elgtis provokacijų ir policijos akcijų metu

Nepulti į paniką. RAMIAI – atsistoti, giliai įkvėpti oro ir paraginti kitus pasielgti taip pat. Kuo greičiau pradėti formuoti lenciūgus, jeigu neįmanoma, policijos atakos atveju: priklausomai nuo aplinkybių, glaudžiai susėsti ant grindinio arba palaipsniui atsitraukti. NIEKADA NEBĖGTI! Ne vienoje demonstracijoje draugų ir pagalbininkų suformuoti lenciūgai ar atkaklus nesijudinimas iš vietos padėjo atremti policijos atakas, neleido pakrikti demonstracijai, padėjo išvengti areštų ir nepalikti policijos grobiui sužeistųjų.

Jeigu sužalotų kūną

Jeigu tave arba ką nors šalia tavęs sužeistų, kreipkis į medicininę grupę (jeigu ji egzistuotų, apie šį džiaugsmingą faktą turėtų būti pranešta demonstracijos pradžioje). Jeigu nebūtų galimybės rasti medikų, su draugais pasistenkite išgabenti sužeistąjį. Jeigu sužalojimai būtų rimti, paprasčiausiai skambinkite pagalbos telefonu 112 ar 03. Jeigu norite/turite apsilankyti ligoninėje, pasistenkite kreiptis į tokią, kuri yra atokiau – kad nesisietų su demonstracija. Priimamajame galėsi ramiu veidu papasakoti, kad jau neatsimeni, kada paskutinį kartą paslydai ant banano žievės ir nuskridai nuo laiptų… Ligoninės dažnai perduoda policijai sužeistų demonstrantų pavardes ir sudaro daugybę papildomų problemų – juk prakaituotų diedų su ūsais vizitai neprideda sveikatos.

Po demonstracijos

Įžvalgiai pasielgsi, jei po demonstracijos namo nepatrauksi vienas. Pasibaigus demonstracijai, policija paprastai dar bando sulaikyti pavienius dalyvius. Ypač tada, kai jiems nepasiseka nieko suimti (dėl tarpininkų, mūsų jėgos ir t.t.) per pačią demonstraciją. Todėl geriau grįžti drauge ir budriai stebėti, ar kas nors neseka. Jeigu demonstracijos metu buvo kilęs sąmyšis, informuok savo pažįstamus, kurie žinojo, jog dalyvavai demonstracijoje, kad tavęs nepaskelbtų dingusiu be žinios!

Jeigu matei arba savo kailiu patyrei, kaip policininkai viršijo savo įgaliojimus ar savivaliavo, pvz., suėmimo metu, surašyk “atsiminimų protokolą” ir kreipkis į atsakingus asmenis – AJK (arba į organizatorius). Tokiame “atsiminimų protokole” turėtų būti šie faktai:

Įsidėmėk mentų skaičių bei jų išvaizdą (identifikacijai nepakaks, jei pasakysi, kad buvo su ūsais). Uniformos detalių nesistenk įsiminti – visos yra vienodos.

Didelių akcijų metu policininkai neprivalo rodyti savo pažymėjimų, tačiau tai nereiškia, kad negalite to pareikalauti. Būtinai reikalauk, kad pažymėjimą parodytų jų vadas, įsidėmėk automobilių numerius ir t.t.

Jeigu tave sulaikė

Jeigu tave sulaikė, atkreipk į save aplinkinių dėmesį (šūkčiojimai iš skausmo, prakeiksmai!) ir rėk, koks tavo vardas ir pavardė, kad šalia stovintys žmonės tave įsidėmėtų (ach, va kam tas tušinukas ir lapeliai!) ir galėtų perduoti informaciją apie areštą organizatoriams/atsakingiems asmenims (AJK). Jeigu sulaikymo metu ar kelyje į komisariatą, ar komisariate (prieš tai, kol dar tau nepaėmė dokumentų ir nepersirašė duomenų) tau pasitaikys proga pasprukti – SPRUK! Laisvė vis dėlto yra laisvė.

Jeigu tau nepasiseks pabėgti – kuo greičiau pasistenk atgauti savitvardą ir atsimink, kad nuo tos akimirkos – nė žodžio!

Kai jau būsi namie, pasižymėk sulaikymo aplinkybes, liudininkus etc. pagal “atsiminimų protokolo” punktus – tai svarbu, nes rytoj apie tai pamirši!

Šios žinios turi patekti pas organizatorius/ AJK, nes dažnai atsitinka taip, kad aukos po daugelio mėnesių sužino, jog vyksta teismo procesas, pvz., dėl to, kad jie užpuolė funkcionierių. Tokiais atvejais minėtas protokolas tampa labai vertingas.

Pakeliui į komisariatą

Kol važiuosite į komisariatą/miesto komendantūrą, kalbėkis su kitais sulaikytaisiais apie jūsų teises, tačiau nei žodžiu neužsiminkite apie tai, ką tu/jūs padarei/padarėte. Nepamiršk, kad tarp jūsų gali būti šnipas, arba policininkai gali slaptai klausyti jūsų pokalbio, net tada, kai tau atrodo, jog gerai visus pažįsti.

Būk atsakingas ir pasirūpink kitais, jeigu matai, kad tam tikrose situacijose (areštas ir kita) jie prasčiau gaudosi negu tu. Tai nuramins ir tave, pasakyk jiems, kad nuo šios akimirkos reikia laikyti žabtus užčiauptus (t.y. neduoti parodymų). Apsikeisk su bendranelaisviais adresais, pasakykite savo pavardes, kad tasai, kuris pirmas išeis, galėtų informuoti organizatorius/ AJK.

Jeigu turi su savimi kokių nors nelegalių daiktų – dujos, ginklas, petardos, kt. – palik juos po sėdyne automobilyje.

Komisariate

Procedūra yra tokia:
Pirmiausia policininkas, kuris tave sulaikė, surašo sulaikymo protokolą (ASMENS SULAIKYMO PROTOKOLAS), kur tiksliai nurodo sulaikymo laiką ir priežastį, klausia tavo asmens duomenų (t.y. nurašo iš dokumento). Protokole yra rubrikos, kur klausiama apie tavo sveikatos būklę ir dar apie tai, ar pateiki teismui skundą dėl sulaikymo. Atsakai, kad taip, pateiki skundą, o kas dėl sveikatos būklės, tai sakai, kad per sulaikymą tave sumušė. Tai neduos jokios naudos, bet vis tiek… Po to paklaus, kam pranešti (apie tai žemiau), o po to… paprašys pasirašyti. JOKIU BŪDU NEGALI PASIRAŠYTI, nes ten yra informacija apie tavo sulaikymo priežastį, su kuria tu, žinoma, nesutinki. Negali pasirašyti ir neturi to daryti – policininkas privalo duoti tau surašyto protokolo kopiją, bet paprastai… atsisakydamas pasirašyti taip jį sunervini, kad nieko tau neduoda.

Po to apieškos tave, bet turbūt jau bus padarę tai anksčiau.

Negali atimti tavo dokumentų (maksimum duomenų persirašymui) ir pinigų, o visa kita, deja, gali.

Vis dėlto būtinai reikalauk (kultūringai, bet atkakliai), kad išduotų tau drabužių apieškojimo protokolą ir atimtų daiktų sąrašą su parašu – nepamiršk, kad mentai vagia!

Po to palaikys tave kurį laiką kameroje arba vadinamojoje kalėjimo vienutėje iki tol, kol tave apklaus tardytojai (apklausos protokolas arba tarnybinės pastabos). O čia jau turi būti labai atsargus!

Nustatinėjant tapatybę, esi įpareigotas pasakyti tiktai savo asmeninius duomenis, t.y.: vardas, pavardė, gimimo data ir dar gali suteikti duomenis apie savo profesiją (darbininkas, valdininkas, studentas, bedarbis – geriausia nesakyti, kad turi darbą). Ir daugiau nei žodžio! Nieko apie tėvus, mokyklą, firmą, orą, paprasčiausiai: NIEKO!

Nieko nekalbėk! Atsisakyk pateikti parodymus – turi tokią teisę!

Neišduok jokių duomenų, susijusių su reikalu. Nesileisk į jokias ideologines diskusijas. Nesileisk pagaunamas psichologiniais fokusais, nepatikėk geraisiais dėdėm ir tetom, kurie labai gerai tave supranta, nei brutualiais farais, kurie iš karto grasinsis išmalti tau snukį. Orientuokis situacijoje ir kontroliuok savo smegenis. Pamiršk visus meistriškus taktinius ėjimus, kurie ateina tau į galvą. Pats tikrai nesumausi mentų ir neišsisuksi iš šios nemalonios padėties! Jie daug geriau moka traukti informaciją, negu tu meluoti ar slėpti, todėl NIEKO NEKALBĖK, juo labiau, kad turi tokią teisę. Bet kuri situacija yra palankesnė negu ta, kai reikia išgalvoti ką nors sukto, arba ta, kai sėdi su mentais, bet viskas – tikrai viskas – bus įmanoma po to, kai pakalbėsi su savo draugais arba advokatu, netgi jeigu mentai tau tvirtins, kad tau pačiam bus geriau, jeigu duosi parodymus, kurie apsunkins kitus, arba kad kuo greičiau duosi parodymus, tuo greičiau išeisi. Netikėk jais – bet kuriuo atveju išeisi po kelių valandų (išskyrus tikrai ekstremalius atvejus).

Jeigu tau atrodys, kad tau bando prikabinti reikalą, su kuriuo neturi nieko bendro – vis tiek laikyk liežuvį už dantų. Pats atsikratęs įtarimais, gali juos užtraukti ant kito galvos, jeigu vienas iš dviejų įtariamųjų turi alibi, tai vis tiek lieka tas antras! Tai nereiškia, kad turi save kaltinti – paprasčiausiai nieko nekalbėk, ypač tada, kai tave įtikinėja “gali sau tylėti, tas kitas ir taip jau mums viską papasakojo” – tai senas triukas.

Po klausimų apie asmeninius duomenis pasipils “visai nekalti” klausimai: “Kiek laiko tamsta jau gyvena šiame mieste?”, “Ar atvažiavote čia automobiliu?”, “Kuriame semestre mokotės?”… Kai pajaus, kad pradedate nors sausai, bet atsakinėti, išmėgins savo šansą ir toliau įkyriai klausinės, o kai jau nenorėsite atsakinėti į kitus klausimus, tai: “Kas čia blogo, jeigu pasakysite man, ar gyvenate su XY? Kodėl nenorite man to pasakyti?”, “Ir taip galima patikrinti, kam priklauso automobilis, net jeigu mums to nepasakysite” ir t.t.

Neduos tau ramybės net tada, jeigu kalbėsi su jais apie bileką.

Visai kitas reikalas, kai aiškiai leisi suprasti, kad atsisakai duoti parodymus, ir pasakysi tai tokiu išraiškingu ir monotonišku balsu, kad kiekvienas Kovalskis netruks tai suprasti. Į kiekvieną klausimą atsakinėk vienodu tonu, kaip užstrigusi plokštelė: “Atsisakau duoti parodymus!” – šaltai, be nervų, bet atkakliai:
- Ar už lango lyja lietus?
- Atsisakau duoti parodymus!
- Gal norite užsirūkyti arba kavos?
- Atsisakau duoti parodymus!
- Gal norite kalbėti su kuo nors kitu?
- Naudojuosi teise neduoti parodymų!

Nebijok, nieks nepalaikys tavęs durneliu, net jeigu tavo priešininkas apsimes, kad taip mano. Jis/ji greitai supras, kad esi kietas riešutėlis, kad nesileisi apkvailinamas ir kad tiksliai žinai, ką turi daryti, todėl galų gale pasiduos. Tai reiškia, kad, pirma, išvengei tardymo girnų, antra, tuojau eisi namo (nors policininkas tau ir pieš visai priešingas perspektyvas).

Jeigu tau pasirodys, kad jau ir taip giliai įklimpai, todėl jau nori dėl visko prisipažinti, kad vėliau nebūtum per daug griežtai nubaustas – vis tiek laikyk kakarinę užčiauptą! Nes ne mentai lemia, koks bus nuosprendis. Po to, kai tu arba tavo advokatas galėsite įsigilinti į protokolus arba galėsi pasitarti su advokatu, reikės pasirinkti gerą strategiją. Vis dėlto, jeigu apklausos metu būsi išsižiojęs daugiau nei “esu nekaltas”, net geriausias advokatas negalės niekuo tau padėti. Be to, netyčiomis gali įpainioti ir kitus žmones. Dar vienas argumentas didžiausiems užsispyrėliams: teisme duoti parodymai yra svaresni už tuos, kuriuos davei mentams, tačiau jie – duoti pasikarščiavus ir susijaudinus – gali tau pakenkti!

Kai tave areštuoja, turi teisę ką nors telefonu informuoti, kad tave sulaikė. Tačiau nesitikėk, kad leis tau pačiam paskambinti – paprasčiausiai jie paskambins tavo nurodytu numeriu ir praneš apie sulaikymą. Neduok mamos (kam ją nervinti?), mokyklos ar darbo numerio – geriausia duoti savo draugo mobilaus tel. Nr. Arba dar geriau – organizatoriaus/AJK telefoną (matai, kaip naudinga yra užsirašyti numerius ant rankų?).

Jeigu policininkai neleis tau to daryti, grok jiems ant nervų ir prisispyręs reikalauk, gali grasinti, kad paduosi skundą. Tačiau nesileisk, kad tave išprovokuotų arba išvestų iš pusiausvyros.
Jeigu esi sužeistas, reikalauk, kad iškviestų gydytoją, kuris padarytų tyrimus. Po to, kai tave paleis, nueik pas eilinį daktarą ir pakartotinai atlik obdukciją (Teismo medicinos įstaigoje ar ligoninės priimamajame – jeigu to nedaro, pareikalauti informacijos, kur galima rasti chirurgą, turintį atitinkamą kvalifikaciją – deja, obdukcija kainuoja apie 100 litų arba bent jau gauk medicininę pažymą iš greitosios pagalbos, ligoninės ar chirurgo. Prisiversk tai padaryti, nes tai yra labai svarbu, netgi tuo atveju, jeigu įbrėžimai visai maži. Kitaip neturėsi jokių argumentų savigynai, o mentai tave apkaltins kuo papuolė (pareigūno užpuolimas – pats populiariausias kaltinimas).

Kiek laiko turi sėdėti?

Kaip įtariamasis, padaręs nusižengimą
Po demonstracijos paprastai (99%) išeinama po 2-6 valandų, nors teoriškai gali mus laikyti 48 val. Tačiau taip ilgai laikyti jiems nenaudinga – turi duoti mums valgyti, vesti daryti kakų etc. Todėl po bauginimų išeiname į laisvę. Jau faina, jeigu ten kas nors mūsų laukia…

Tapatybės patvirtinimui
Kadangi nepaskelbta karinė padėtis, neprivalai su savimi nešiotis dokumentų. Bet jeigu jau buvai toks briedis, kad nepasiėmei dokumentų ir leidaisi sulaikomas – laikys tave tol, kol kas nors su įrodymais nepatvirtins, kad tu esi tu. Paprastai tai užtrunka keletą valandų, o mentai per tą laiką suranda tavo šeimynėlę ir kaimynus, pastarieji spokso, mama gėdinasi etc. – kam to reikia?

Kaip liudininkas
…veikiausiai nelaikys tavęs, pabandys apklausti, pagąsdins ir paleis po poros valandų.
Traukdami informaciją iš liudininko, bando priversti išduoti kitus – liudininkas negali meluoti (nebent gindamas save arba ką nors iš savo šeimos). Dažniausiai liudininkas, kai jau išsikalba, tampa įtariamuoju, tačiau tai jau vėlesni proceso etapai.

Kaip įtariamasis, įvykdęs nusikaltimą
…teoriškai galima sėdėti 3 mėnesius (laikinas areštas teismo nutarimu), bet tiktai kraštutiniais atvejais, kai padaromas koks nors sunkus nusikaltimas. Laikinojo arešto prielaidos: baiminimasis, kad įtariamasis sukčiaus, slapstysis arba pabėgs, darys spaudimą liudininkams.
Pasitemk ir įrodyk teisėjui, kad tu grėsmės nekeli, nes, pvz., mokaisi, dirbi, prižiūri sergančią motiną ir niekur nesiruoši bėgti, o liudininkų nepažįsti arba tai yra policininkai, o jų neįbauginsi etc.

NĖ AKIMIRKĄ NEPAMIRŠK!!!

Policija visada gąsdina daugiau, negu gali padaryti – nesileisk įbauginamas, neimk į galvą to, ką jie sako, tačiau būk apdairus ir paisyk savo priešo.

Neprivalai liudyti – turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Dar daugiau – turi teisę meluoti, sukčiauti, nesakyti tiesos apie savo reikalą. Juk tau negresia kaltinimai dėl klaidingų parodymų davimo (nebent esi liudininkas). Tačiau -- užprotokoluotas melas paskui tau tik trukdys. Todėl geriau jau atsisakyti duoti parodymus ir tylėti.

Šiaip ar taip išeisi po kelių valandų arba max po 48 val. Nesinervink, nes vis tiek kitaip nebus – pirmiau dar turėsi pakalbėti su teisėju, o tam tau galva ir duota, kad sudarytum jam gerą įspūdį.

Kai jau vėl išeisi į orą…

Kreipkis būtinai į organizatorius/AJK. Jei turi už ką – į advokatą. Po to jau gali patenkintas poilsiauti. Jeigu įsisavinsi šias elgesio taisykles ir jų laikysies, būsi apsiginklavęs iki dantų ir negadindamas savo nervų galėsi kovoti su savavaliaujančia ir brutualia valstybe, taip pat jos represijų aparatu ir (ne)teisybe.
Nutarimą dėl baudos galima apskųsti 10 dienų bėgyje. Apskundus nutarimą, yra įtraukiami asmenys, kurie susiję su nutarimu (policininkai, kurie sulaikė ir kurie sudarė protokolą; dažniausiai jie ir tardo). Tuo atveju, jei laimėsite teismą (t.y. teismas anuliuoja nutarimą dėl baudos), policininkas turi kompensuoti iš tavęs išieškotą baudą iš savo kišenės ir nesitikėti paaukštinimo artimiausiu metu, TODĖL: jei protokole melas arba abejoji dėl kažkokių faktų, JOKIU BŪDU NEPASIRAŠINĖK. Jei esi apsvaigęs, irgi JOKIU BŪDU NEPASIRAŠINĖK, nors atrodo, kad suvoki situaciją. Tiesiog gali pasakyti, kad esi apsvaigęs ir su protokolu susipažinsi vėliau, būdamas normalios būsenos. Tokiais atvejais, jei sudarantis pareigūnas žino, kad faktai yra iškraipyti, jei jis neįsitikinęs atvesdinusių policininkų parodymais, jei tu mini daug liudininkų, galinčių paliudyti jūsų veiksmų teisėtumą, jei tu pasirodysi, kaip susigaudantis situacijoje, tai tuom viskas ir baigsis. Būsi paleistas, o reikalas bus numarintas, nes, kaip minėta anksčiau, policininkai irgi nemėgsta nemalonumų. Apskritai, kuo daugiau liudininkų, tuo tavo tiesa didesnė, kuo jie tikresni, tuo tiesa skaidresnė...

Be panikos

Daugelis iš mūsų žino, kas tai yra depresija arba dvasinis palūžimas – daugeliui taip pat teko patirti psichologinį spaudimą ir smurtą iš valstybės pusės, ir nereikia stebėtis, kad netgi po to, kai represijos baigiasi, dvasinė pusiausvyra negrįžta. Vis dėlto yra priemonės, padedančios pašalinti padarinius.

Kartais per demonstracijas ar kitomis aplinkybėmis (komisariatas etc.) nutinka taip, kad konfrontacija būna neišvengiama, arba žmonės turi žiūrėti, kaip muša kitus, ir nieko negali padaryti. Per prievartos aparato vykdomas akcijas baimės, bejėgio įsiūčio ir kraštutinio bejėgiškumo jausmas yra normalus reiškinys, kurio jie ir tikisi. Jie gali ir turi išprovokuoti staigų, stiprų ir akivaizdų bejėgiškumo jausmą, kuris turi palaužti asmenybę. Drebulys, nevaldomi spazmai, betiksliai veiksmai, apatija ir abejingumas yra ūmūs “PSICHINIO ŠOKO” simptomai, kurie pasireiškia netrukus po patirto išgyvenimo. Kartais pasekmės atsiliepia daug vėliau: sutrinka miegas, sapnuojasi košmarai, kaip filmo kadrai prisiminimuose praslenka tam tikros scenos, be rimtos priežasties kaitaliojasi nuotaika, kamuoja neįprasti pojūčiai, pvz., užuodžiate aplinkoje ašarinių dujų kvapą (pvz., Cn/CS), nors jos tikrai nebuvo naudotos; arba kitos, individualios ir labai įvairios pasekmės. Trukmės laikas, dažnis ir raiškumas skiriasi. Pirmoji pagalba tokiais atvejais – pasirūpinti tokiu šoko būsenos apimtu žmogumi. T.y. išvesti iš spūsties į ramią ir saugią vietą. Dažnai padeda tai, kad susiimama už parankių, tačiau nieko nedaryti prieš valią. Leisk emocijoms pačioms reikštis ir rimtai jas įvertink.

Kai kurie žmonės po šokiruojančių išgyvenimų taip pasimeta, kad būna sunku vėl juos grąžinti į normalią būseną. Šiuo atveju padės, net jeigu tai kvailai skamba, bendras kvėpavimas.

Iš pradžių prisiderink prie greito aukos alsavimo, o po to garsiai, kad eitų išgirsti, vis labiau lėtink  kvėpavimą, kol grįšite į normalų kvėpavimo ritmą. Greitas, negilus kvėpavimas gali privesti prie sunkios fizinės krizės, vadinamosios hiperventiliacijos.

Psichologinių krizių metu labai svarbu kalbėti apie viską, ką ketini daryti, Kiekvienas neaiškumas gali sustiprinti nepasitikėjimą ir baimę. Geriausia apsauga vėl yra grupė, kuri kartu rengia demonstraciją, o po to ją aptaria. Visų pirma svarbu pasidalinti asmeninėmis emocijomis. Iš savo patirties žinome, kad yra racijos aptarti akciją ir su ja susijusias emocijas bei įspūdžius, taip pat savo grupės viduje padiskutuoti apie psichologinį spaudimą, kuris būna daromas konfrontacijos su valstybine prievarta metu.

Grupė, kuri solidariai tarpusavyje bendrauja ir tarp kurios narių tvyro gera atmosfera, yra geriausia apsauga nuo žaizdų, areštų ir rezignacijos.

Hiperventiliacija

Psichinis šokas po policijos akcijų dažniausiai pasireiškia įvairiais ekstremaliais sutrikimais (širdies palpitacija etc.). Dažniausiai tokiais atvejais ištinka hiperventiliacijos priepuolis. Tai yra kvėpavimo sutrikimas, kuris visų pirma pasireiškia stresinių situacijų metu. Jį lengva atpažinti iš greito ir paviršutiniško kvėpavimo. Kartais gali atsirasti pojūtis, kad rankomis laksto skruzdės, arba galima iš viso nejausti rankų. Kartkartėmis galima pastebėti, kad rankos laikomos nenatūraliai.

Ištikus hiperventiliacijai svarbiausia problema yra ne pats kvėpavimas, o aukos psichika. Pasirūpink ir nuramink tokį žmogų, jeigu yra galimybė, iš viso pasišalinkite iš spūsties ar pavojingos vietos. Ramus šnekučiavimasis paprastai padeda normalizuoti kvėpavimo ritmą. Jeigu nepasiseks, pridėk jam/jai prie nosies ir burnos maišelį, plastikinį krepšelį. Jis/ji galės įkvėpti savo paties iškvepiamo oro. Tai turėtų suveikti per kelias minutes. Per didelė plaučių ventiliacija sukelia galvos svaigimą, galima prarasti sąmonę.
Jeigu niekas nepadeda, skambink 03 arba 112 (iš mobilaus) ir kviesk pagalbą.
AJK | www.hardcore.lt