Ir. Penktojo numerio išėjimą. Aišku žmonės kalba, kad dažniausiai kai chebra sumąsto leist ziną, tai padaro 4 numerius ir tuo viskas pasibaigia. Teko sulaužyt šią tradiciją ir taip dar priartėti prie anarchistinio rojaus, nes kokia nors tradicija lūžta tai prie jo ir priartėji.
Rudeninis derlius šiaip yra geras dalykas
Kas blogai? Keturis numerius visiškai užmiršta pagrindinė punk kultūros varomoji jėga - fūzas. Iš tikrųjų fūzas daro šią kultūrą gyvą. Be fūzo tai ji būtų visiška dykalynė. Fūzas, alus ir narkotikai. Galėtų būti kokios kultinės punk grupės albumo pavadinimas. Kai nuspaudi fūzą ir paimi akordą tai atordo daug greičiau prie anarchistinio rojaus artėji. O kai yra alaus - viskas atrodo dar smarkiau. WTF? - kur pakylėti pezalai apie globalinį blogį, korporaciją, baudrijliardją ir pormoderną? Buvo čia tokių, bet naujas gyvenimo būdas diktuoją naują madą - be postmodernių nesamanių. Kažkas simultaniškai tokį sakinį šiame numeryje irgi parašė. Be susitarimo, taip tai tikrai naujas gyvenimo būdas ir nenuleistas iš viršaus. Ta prasme populiaru dabar kalbėti apie globalinį blogį ir kaip viskas nestabilu, bet jau nebeveiksminga. Pankrokas tam ir yra pankrokas, kad ne pirštu badytum į šūdą ir skelbtum, bet išsivoliotum jame ir viskas būtų tikriau. Korumpuoti pankai ir padugnės - visi purvini, supuvę - va tokia mūsų visuomenė ir toks tas geresnis gyvenimas.
Tai čia vakare. O kas ryte? - ta pati buitis ir buitėjimas. Visiškas paprastumas. Tu ryte keliesi ir užkaiti arbatinuką prieš eidama myžt? O - tai tu toks pats kaip aš. Tu užrakini namus prieš išeidamas, kiekvieną kartą? Tai mes verdame tame pačiame katile. Aišku, kažkas morka, o kažkas bulvė. Mes juk už įvairovę.
Rudeninis derlius siūlo daryti minties šuolį.
Kai sugalvoji išjungt viską - ir gyvenimo būdą, gali taip viską išjungt, kad išjungt "išjungt viską" mastymo būdą ir taip nieko visai neišjungt. Todėl geriau į tai nesigilint, nes tie kur gilinasi dažniausiai pridaro bėdos. Išardo dar pusiau veikiantį daiktą ir jis vabšė nebeveikia. Man taip buvo.
Bet jei jau nusprendei kažką daryti, tai geriau įsigilinti. Va, va, gilintis blogai, kai dar nenusprendei nieko daryti, ar net nesiruoši nuspręsti. Politika - labiausiai verta dėmesio nesigilinimui. Oi abolishing borders from beloi, but jah above. Tačiau kaip bebūtų išjungt viską nebūtų išjungt viską, jei nebūtų pezalų apie globalųjį šūdą.
Pankrokas yra miesto folkloras. Tikrai. Maži koncertai, kai visi žino tekstus, kurie yra apie tai kas yra aplinkui tave. Paprasti akordai, nes folkloras yra paprastų žmonių muzika. Dainuoji ką matai, ir nori matyt daugiau, (kad galėtum daugiau dainuot) - eidama ir apžiūrėdamas daugiau, o ne užsilipęs ant kitų viską iš toli ir aukštai. Štai kuo tai skiriasi nuo muzikos išskirtinai pardavimui. Anksčiau taip kaimo chebra susirinkdavo pas ką nors ir plėšdavo. Kažkada kai buvau kaime - vis dar plėšia. Net jei ir būdavo koks kaimo dainius, jis kartu su visais mėždavo grūdą, nes daina grūdo nepamėžia (užtat padeda). Ir tada buvo dvarai su profeseonaliais muzikantais, kurie rėšdavo savo barokinę ir visokią kitokią iš natų. Žinoma dabar per tą sušiktą postmoderną viskas susimala. Jau ir pankroką ima mokėt grot. Imi neatskirti kur gryčia, o kur dvaras. O paskui pamatai, kad ir tų pankroko grupių aplinkui nėra.
Kas būna, kai įlipi į šūdą, po to eidmas nusivalyti bato, žolėje randi 10 litų? Tai, ar radai įlipai į šūdą ir dėl to radai 10 litų, ar radai 10 litų nes įlipai į šūdą? Šiaip, ne radai 10 litų, nes įlipai į šūdą, bet jei į jį nebūtum įlipęs - 10 litų nebūtum radęs. Tas pats ir su juodaodžiais vergais amerikoje bei belenkokia fūzuota muzika. Jei baltieji į ameriką jų nebūtų atvežę ir nevertę dirbti sunkių darbų be jokių laisvės iliuzijų, nebūtų atsiradęs jazzas, rnr, vėliau pankrokas, metalas, ar kokia tik nori šiuolaikinė muzika. Ar ji atsirado dėl to, kad juodaodžius atvežė į ameriką būti vergais, tai kitas klausimas.
Tad jeigu groji grupėje, nuspaudi fūzą ir rėki rasistinį ar kokį whitepowerinį tekstą esi visiškas lopas, nes negalvoji apie tai kodėl tu jį spaudi. Kanklės, arfos ir timpanai, natos ir perukai iš bigudukų mielieji dera prie minėtųjų tekstų. Aišku, tai panašu, kaip parinti antiglobalistą, kad jis turi banko kortelę. Bet jie dažniausiai turi kaip tą paaiškinti. Ką paaiškinsit jūs?
"Kas yra tikras pankas" - skaitau Vilnius Hardcore forumuose (http://phorum.hardcore.lt). Toliau plūsta tonos raidžių, pilnų spjaudynių, paaugliško tostesterono ir įvairių ribų braižymo, iš kurių daugiau aišku, kas NĖRA tikras pankas, nei kas yra.... blbblblblblblblb blblblblb
Po 13 metų pankroke, man šiandien aišku, kad punk, kaip subkultūra, siūlo ne tik savitą išvaizdą, pochuistinę pasaulėžiūrą į pasaulį, priešinimąsi bet kokia valdžiai ir hierarchijai, autoritetų neigimą ar trankią muziką. Punk apjungia visą tai į prieštaravimų ir neatitikimų kupiną raizginį - čia ir visų svaigalų, išskyrus kurtinantį metalą ir grubų pogo, atsisakantys straitedžai, ir street-punkai, žinantys, kur susiveikti heroino, ir dvokiančios, pažastų nesiskutusios anarcho-krasterės, pagal išsilavinimą prilygstantčios filosofijos magistrams, ir karoliukais apsikarstę religiniai hardkorovcai, ir pacifistai, ir Oi mušeikos, ir feministės aštriomis alkūnėmis, ir madingi middleclass vaikai, apie pankroką žinantys iš MTV, ir grinderiai besijuokiantys iš kūdikių faršo, ir latrai, kurie visada randa pinigų bambaliui alaus.
Kas gi sulipdo visą šitą margą publiką po vienu PUNK? Žinoma, čia dar klausimas, ar mes visą tai galim kišti po viena antrašte - vakarų scenose jau seniai susiskaidė - hardkorovcai nevaikšto į pankų koncertus, o pankai į hardkorovcų, o emo myžniai neina nei ten nei ten... bet aš, tiesą pasakius, norėčiau sukišti šitą alternatyvščikų raizgalą po vienu pavadinimu, nežinau, turbūt iš seniokiško sentimentalumo. Labai dažna grupė, atvažiavusi čia iš užjūrio džiaugėsi, kad mes nesam dar tiek susiskaidę ir užsidarę į mažytes nuosavas dėžutes, norėčiau džiaugtis su jais ir toliau... :)
Dabar aptarsim, kaip veikia pankrokas. Tiesiog tam, kad būtų tai kažkur sutašyta ir kad būtų galima tai papildyti arba su tuo nusišluostyti uodegą. Beje, tai NĖRA apibrėžimai kaip viskas turi būti, tai tik vieno pusamžio vyriškio nuomonė, jeigu nepatinka, tai galit paduot mane į pankroko reikalų komisiją svarstyt mano teisės rašyt rašinėlius :)) taip kad, vaikai, neįsijauskit skirstydami į "tikrą" ir "netikrą" pankroką, o geriau parašykit, kaip patys įsivaizduojat.
Kokių pankroke yra dalykų: muzikos grupės, koncertai, koncertų organizavimo chebros, fanzinai, distro ir skvotai. Kas dar? Na, gal dar teatrai, sporto būreliai, dviračių taisyklos, laivų statyklos, sekmadieniniai vaikų darželiai, barholkės, vegan valgyklos, interneto portalai ir kino peržiūros. Bet apie šituos, aš tikiuosi, parašysi tu. taip, tu.
Pakalbėkim apie Grupes/Gigus/Turus
Niekam ne naujiena, kad punk, kaip judėjimą įžiebė muzikos grupės (gal sex pistols), parodę, kad jei širdy yra pykčio, tai lipi ant scenos ir tą pyktį išspjaudai ant publikos. Be natų, be muzikinio išsilavinimo, kartais netgi be instrumentų ir be repeticijų. Muzika punk subkultūroje užima vieną pagrindinių vietų ir turbūt ir yra vienas pagrindinių lipdančių veiksnių. Punk muzikoje pabrėžiama dainų tekstų, deklaruojamų idėjų svarba, nors dažnai ir pats grojimas yra tikslas savaime. Dar nepamiškim, kad tekstų per tuos visus rėkimus atrinkt neįmanoma, tačiau jis būtinai pateikiamas viršelyje :) Mažiausiai dėmesio skiriama populiarumui ir komerciškumui (MTV grupės nesiskaito) - paklaustos apie populiarumą grupės dažnai gūžteli pečiais "na, jei chebrai patinka, tai zjb..." Kadangi pats punk turi daug veidų, tai ir grupių stilių galima priskaičiuoti begales - punk77, oi, old school/new school hardcore, pop-punk, power-pop, metal hardcore, ir tt ir pan...
Pankroko grupių koncertai ("gigai") turbūt yra ta vieta, kuri ir kuria punk judėjimą - per koncertus susitinkama, susipažįstama, mylimasi, tariamasi, pykstamasi, taikomasi ir tiesiog girtuokliaujama. Kažkada, kai tik atsidarė naujasis GreenClub, mačiau kaip po koncerto viena mergaitė spaudė rankas porai berniukų ir sakė kažką panašaus tipo "zjb, kad susipažinom, iki kito karto" - vos neapsiverkiau :) Koncertus dažniausiai organizuoja esami ar buvę grupių nariai, smarkiau ar silpniau susiorganizavę į chebras. Koncertas iš principo yra paprastas dalykas - reikia tik vietos, aparatūros ir publikos. Publika į koncertus surenkama kabinant skelbimus mieste, pranešant iš lūpų į lūpas, (na žinom, kad ir internetas ne paskutinėj vietoj) . Už koncertą surinktus pinigus organizatoriai padalina grupėms, stengdamiesi (dažnai beviltiškai) padengti savo ir išlaidas (patalpų, aparatūros nuoma ir pan). Gerai, jei chebrai pasiseka rasti tinkamas koncertams patalpas ir ten įkurti punk klubą.
Dažna pankroko grupė susiruošia važiuoti į turą - grupė susitaria su daugeliu koncertų organizatorių ir važiuoja iš vienos vietos į kitą koncertuodama. Paprastai yra priimta bent apmokėti grupei kelionės išlaidas, ją pamaitinti ir apnakvindinti (greičiausiai vieno iš organizatorių namuose). Papildomai grupės bando uždirbti parduodamos savo įrašus bei atributiką (rūbus, antsiuvus, ženkliukus ir pan). Taigi, jei gerai pasiseka, grupė gali apkeliauti keletą šalių, ir grįžti namo nepraradusi pinigų. Žinoma, garsesnės punk grupės apskritai gali sau leisti gyventi iš savo muzikos, bet tokių, palyginus yra tik vienetai.
Fanzinai/Distro
Kaip ir betkurios muzikinės grupės, punk grupės leidžia įrašus. Dažniausiai grupės pačios rūpinasi savo įrašų platinimu, taip pat grupių nariai įkuria "distro" - tai tarsi maža muzikos leidybinė firma be sutarčių ir įsipareigojimų, grupė dažnai platina savo įrašus per keletą distro skirtingose pasaulio vietose taip, kad vieni kitiems netrukdytų. Distro turėtojai pardavinėja įrašus bei atributiką koncertų metu, bando prakišti juos į muzikos parduotuves, taip pat aktyviai prekiauja paštu. Dažnai distro keičiasi įrašais tarpusavyje, taip lietuviški įrašai keliauja į malaiziją, o kolumbietiški - į lietuvą.
Fanzinai yra punk subkultūros spauda - tai dažniausiai nereguliariai vieno ar kelių žmonių leidžiami kopijavimo aparatu dauginami žurnaliukai, kurių temos apima interviu su grupėmis, įrašų bei kitų fanzinų apžvalgos, "columns" - skaitytojų rašinėliai laisva tema, politiniai ir socialiniai straipsniai. Žinoma, tai tik labai bendras fanzino apibūdinimas, iš tikrųjų, kiekvienas fanzinas yra individualus ir jo turinys priklauso nuo kūrėjų fantazijos. Yra fanzinų, skirtų išimtinai muzikai, yra skirtų nuotraukoms, komiksams, rašinėliams apie seksą, poezijai ir tt ir pan. Mažesni fanzinai savo leidimo išlaidų arba visai nepadengia arba padengia iš dalies pardavinėdami kopijas. Didesni fanzinai pigiai parduoda reklaminį plotą, kurį perka grupės ir distro savo produkcijai reklamuoti. Platinami fanzinai dažniausiai paštu, taip pat per distro tinklą.
Skvotai
Skvotas - tai užimtas negyvenamas namas, kurio gyventojai gyvena dažnai nemokėdami jokių mokesčių. Skvotavimas susijęs ne tik su punk judėjimų. Yra ir hipių ir techno mėgėjų skvotų. Skvotai tampa kultūriniu punk centru - čia gyvenama bendruomenėmis, organizuojami koncertai, apnakvyndinamos grupės. Iš principo skvote gali apsigyventi betkas, todėl dažnai čia gyvena internacionalinė chebra iš skirtingų pasaulio kampų. Kiekvienas skvotas išvysto savitą tvarką ir kultūrą - yra skvotų, kur gyvena vagys ir tarčiokai, o yra ir tokių, kur gyvena ramūs pusamžiai vokiečiai su žmonomis ir vaikais.
Kas yra demonstracija? Tai tik kolektyvinis nuomonės (iš)reiškimas ir daugiau nieko. Ir vis tik, dažnai tai vienintelis būdas parodyti savo pyktį ir nesutikimą dėl stiprėjančių fašistinių, rasistinių, socialinių ir kitokių neigiamų tendencijų visuomenėje. Tačiau Lietuvoje normali demonstracija vis dar lieka egzotika. Jei kas ir vyksta, tai kalba eina arba apie kažkokį tautinį paradą, sveikinantį didžiai gerbiamą draugą Bushą, arba apie kažkokį tuzino nežinia ko reikalaujančių "gauruotų padugnių" nelegalų susiėjimą. Tokiu būdu, demonstracijos ir kiti postringavimai visai praranda savo prasmę.
Savo pilietiškumo dauguma neparodo ne dėl to, kad problema daugumai nebūtų įdomi, o dėl to, kad niekas nenori juokauti su lietuviška policine valstybe. Nes kiekvienas žino kokia yra "brandi" Lietuvoje demokratija. Visi tie kas bandė prieš keletą metų demonstruot prieš NATO patyrė tai savo kailiu. Dabar gali nesitikėti, kad tave kada nors išbrauks iš saugumo sąrašų. Šiuo metu, galima sakyti, vyksta priešingi procesai. Atrodo, kad į saugumo akiratį patenka visi be išimties, kieno nuomonė prieštarauja "Lietuvos vykdomai užsienio politikai ir tarptautiniams įsipareigojimams". O tokie sąrašai nėra labai gerai. Nes atėjus netinkamam laikui, pagal tokius sąrašus veda į dujų kameras. Vienintelė paguoda tokiu atveju, kad eisi ne vienas. Galbūt perdedu, bet žiūrint į istorijos neišmoktas pamokas, man niekas neįrodys, kad lietuvio (vokiečio, ruso) neapykanta ir baimė (ar tylus pritarimas) nepasieks tokio lygio, kokį jis buvo pasiekęs žydų genocido metu. Tik gal tada tie žydai būsim mes...
O kas liečia demonstracijas, nėra nieko naujo, kad policija trukdo demonstruoti. Tokia jų pareiga - aklai vykdyti įsakymus, valdyti kvailą ir neprognozuojamą minią etc. Labiau baugina tai, kad tie įstatymai įgauna vis daugiau autoritarinių ir šovinistinių bruožų. O visuomenė tam netrukdo, nes ji pati yra nemažiau šovinistinė. Galima būtų pasakyti, kad ji tiesiog rasistinė iš pagrindų, o jų galvose tupinčių stereotipų nėra kam išmušti. Tai ypač išryškėja skaitant atsiliepimus į tam tikrus straipsnius spaudoje, pvz. apie Lietuvos migracijos įstatymo pakeitimus, antisemitizmą, lygias teises ir pan. Iš esmės ta pseudo-vidurinioji dalis ar pilkoji dauguma niekad nebuvo kitokia. Tačiau pastaruoju metu ji vis labiau praranda bet kokį pakantumo ir padorumo jausmą. Todėl, nors ir kokie kilnūs būtų tų "gauruotų padugnių" tikslai, jie nepasieks adresato, tol kol viskas vyks taip, kaip vyksta šiuo metu.
Taigi prasmingam demonstravimui, visų pirma, reikalingas viešumas. Taip pat turėtų atsirasti galimybė demonstruoti anonimiškai, taip kaip per rinkimus anonimiškai balsuojama. Nes dėl bereikalingos policininkų agresijos, drastiškų filmavimų, asmens kontrolės demonstracijų metu - brutaliai suvaržoma, mums visiems dažnai primenama, teisė į nuomonės reiškimo laisvę. Prie viso šito pridėkime iškreiptą informaciją spaudoje, nevienareikšmišką Lietuvos įstatymų interpretaciją bei saugumo savivalę ir visą demokratiškumą jau galima palaidoti. Tokiu būdu, belieka ieškoti naujų kelių nuomonės reiškimui ir bendradarbiavimo galimybių su įvairiomis teisinėmis, žmogaus teisių, aplinkosaugos, socialinėmis ir kt. organizacijomis, kurios gali realiai daryti įtaką politikams ir įstatymų kūrėjams. Ir aišku reikėtų baigt tingėt.
Hakimas Bėjus (Hakim Bey)
Tik dėl to, kad O.A.A (Ontologinės Anarchijos Asociacija) nuolat šneka apie "paleolitizmą", nesusidarykite įspūdžio, jog ketiname nerti atgal į akmens amžių.
Mūsų visai nedomina grįžimas "prie žemės", jei tai reiškia mėšlą mėžiančio valstiečio gyvenimą, mums taip pat nereikia ir "tribalizmo", jei jame yra tabu, fetišai ir prasta mityba. Kultūros koncepcija įskaitant ir technologiją mums yra priimtina. Bėdos prasideda su civilizacija.
Kas mums patinka paleolito eros gyvenime buvo apibendrinta antropologų mokyklos vadinančios save " žmonės be valdžios". Elegantiškas medžiotojų/rinkėjų bendruomenės tingumas, dviejų valandų darbo diena, žavėjimasis menu, šokiu, poezija, įsimylėjimu, šamanizmo "demokratizacija", suvokimo ugdymas, trumpiau tariant - kultūra.
Kas mums nepatinka civilizacijoje gali būti parodyta sekančia progresija: "agrikultūrinė revoliucija", kastų atsiradimas, Miestas su savo hierarchiška kontrole (Babilonas), vergija, dogma, imperializmas (Roma). Seksualumo slopinimas "darbe" su "valdžios" pagalba. " Imperija niekada negriuvo."
Psichinis paleolitizmas paremtas Modernia Technologija - post-agrikultūrinis, post-industrinis, "Nulis darbo" (Zerowork), nomadiškas (arba "Bešaknis kosmopolitas" - (Rootless Cosmopolitan)) - Kvantinės paradigmos visuomenė - tokia yra idealios ateities vizija pagal Chaoso teoriją bei "Futorologiją" (Roberto Antono Vilsono (Robert Anton Wilson) ir T. Lyrio (Timothy Leary) supratimu).
Dabar mes atsisakome bendradarbiauti su Anoreksijos ir Bulimijos civilizacija, su žmonėmis, kurie taip gėdinosi niekada nekentėję, kad net išrado plaukų marškinėlius sau ir kitiems - ryjantiems be jokio gailesčio, vėliau vemiantiems savo užslopintą kaltę didžiuliais mazochistiniais jogos ir dietos protrūkiais. Visi mūsų malonumai ir disciplinos duoti mums Gamtos - mes niekada savęs neneigiame, mes nieko neatsisakome; kartais kai kurie dalykai atsisako mūsų, nes mes esame jiems per dideli. Aš tuo pačiu esu urvinis žmogus ir mutantas, klajojantis po žvaigždynus, sukčius ir laisvas princas. Kartą Indijos vadovas buvo pakviestas į banketą Baltuosiuose Rūmuose. Kai buvo patiektas maistas, vadovas prisikrovė pilną lėkštę ne karta, o tris kartus. Galų gale, šalia sėdintis prasčiokas paklausė:
- Vadove, kr kr, ar nemanote, kad tai šiek tiek per daug?
- Ach, -atsakė vadovas, - šiek tiek per daug yra kaip tik vadovui!
Vis dėl to, tam tikros " Futurologijos" doktrinos lieka problematiškos. Pavyzdžiui, jei mes ir sutiksime, jog tokios naujos technologijos, kaip tv, kompiuteriai, robotai, kosmoso tyrinėjimai, ir t.t turi išlaisvinantį potencialą, spraga tarp galimybės ir jos realizacijos išlieka. Tv banalizacija, kompiuterių jupifikaciją ir kosmoso militarizacija leidžia manyti, kad tos technologijos pačios savaime negarantuoja laisvės.
Net ir atmentę Branduolinį Holokaustą, kaip orkestruotą Impozantišką Diversiją atitraukti mūsų dėmesiui nuo realių problemų, privalome pripažinti, jog "Abipusis užtikrintas sunaikinimas" ir "Grynas karas" atskiedžia mūsų entuziazmą dėl kai kurių Modernių technologijų (High-Tech) nuotykio aspektų. Ontologiniams Anarchistams ludizmas patinka kaip taktika: jei tam tikra technologija, nesvarbu kaip žavingai beatrodanti in potentia (ateityje) engia mane čia ir dabar, tai aš privalau ją sabotuoti ar dar kitokiais būdais trukdyti jos gamybai (galbūt svarbiau jos komunikacijai). Nėra žmogiškumo be techne (techniškumo) - tačiau joks techne (techniškumas) nėra vertingesnis už mano žmogiškumą.
Mes refleksyviai atmetame anti- techninį anarchizmą - bent jau dėl savęs (yra mėgstančių ūkininkauti, bent jau taip teko girdėti) - taip pat nuspiriame ir Technologinį Arkliuką. Mums visos determinizmo formos atrodo vienodai lėkštos - mes nesame nei savo genų, nei mašinų vergai. " Natūralu" yra tai, ką mes įsivaizduojame bei sukuriame. "Gamtoje nėra įstatymų - tik įpročiai."
Gyvenimas, mūsų nuomone, nepriklauso nei Praeičiai - žemei žymiųjų šmėklų, kaupiančių savo pajuodusias kapų gėrybes - nei Ateičiai, kurios lempagalviai piliečiai su tokiu pavydu saugo nemirtingumo, greitesnių už šviesą skrydžių, genų inžinerijos paslaptis ir savo nykstančią Santvarką. Aut nunc aut nihil. Kiekvienoje akimirkoje yra amžinybė, į kurią galime įskverbti - tačiau mes vis tiek skandiname save vizijose, regimose pro lavonų akis, arba negimusių tobulumų nostalgijoje.
Mano protėvių ir palikuonių pasiekimai man tėra tik pamokanti ir įdomi istorija - niekada nevadinsiu jų geresniais už save, net ir teisindamas savo menkumą. Atspausdinu sau licenziją vogti iš jų viską, ko man reikia -psichinis paleolitizmas ar mod -tech -jei man prireiktų net ir įmantrias pačios civilizacijos šiukšles, Slaptų Meistrų paslaptis, lengvabūdiškos aristokratijos malonumus & la vie boheme.
La Decadence , nežiūrint to, kad prieštarauja Nyčei (Nietzsche), Ontologinės Anarchijos koncepcijoje vaidina tokį pat svarbų vaidmenį kaip sveikata - iš visur mes paimame tai, ko norime. Dekadentiški estetai nekariauja kvailų karų ir negramzdina savo sąmonės (consciousness) mikrocefališkame godume ir apmaude (resentment).
Jie ieško nuotykių artistinėse naujovėse ir neįprastame seksualume, o ne kitų kančioje. O.A.A grožisi bei mėgdžioja jų tingumą, jų panieką normalumo bukagalviškumui, jų aristokratiško jausmingumo pasisavinimą.
Mums tos savybės paradoksaliu būdu dera su Akmens Amžiumi ir jo per kraštus besiliejančia sveikata, hierarchijos nežinojimu, gerų savybių ugdymu vietoj Įstatymų kūrimo. Mes reikalaujame dekadanso be ligos ir sveikatos be nuobodulio!
Taigi, O.A.A teikia nekvalifikuotą paramą visiems vietiniams ir gentiniams žmonėms, kovojantiems už savo visišką autonomiją ir, tuo pačiu metu pasirašo už nežabočiausias, svaigiausias Futurologų spekuliacijas ir reikalavimus. Ateities (kuri mums mutantams jau egzistuoja) paleolitizmas plačiai įsigalės tik masinių Vaizduotės technologijų, mokslinių paradigmų, knaisiojančių sritis anapus Kvantinės Mechanikos ir lendančių į Spekuliatyvios Fikcijos haliucinacijas dėka.
Mes, kaip Bešakniai Kosmopolitai pasiimame teises į visas praeities, Rytų, gentinių visuomenių grožybes - jos privalo ir gali būti mūsų, mes galime dalintis net ir Imperijos lobiais. Tuo pačiu mes reikalaujame technologijos lenkiančios agrikultūrą, industriją, net ir elektros vienalaikiškumą. Mes reikalaujame techninės įrangos susiliejančios su sąmonės skystąja įranga (wetware), turinčios savyje kvarkų, dalelių keliaujančių atgal laike, kvazarų ir paralelinių visatų jėgą.
Besiriejančios dėl menkniekių anarchijos ir libertarianizmo ideologijos išrašo po utopiją, atitinkančią skirtingas jų realybės tunelių rūšis, nuo valstiečių komunos iki L-5 Kosminio Miesto. Mes sakome: tegu žydi tūkstančiai žiedų ir nereikia jokio sodininko, genančio šakas ir vaikančio medžiotojus kaip įprasta pagal moralizuojančius ar eugeninius planus. Vienintelis tikras konfliktas vyksta tarp tirono valdžios ir išsilaisvinusios asmenybės valdžios - visa kita tėra iliuzija, psichologinė projekcija, bereikalingi žodžiai.
Viena prasme Gajos sūnus ir dukterys niekada nebuvo palikę paleolito; kita prasme visi ateities tobulumai jau priklauso mums. Tik maištas "išspręs" šį paradoksą - tik sukilimas prieš neteisingą sąmonę mumyse ir kituose nušluos engimo technologijas & Spektaklio skurdą. Šiame mūšyje išpiešta kaukė ar šamano barškalas gali būti toks pat efektingas kaip transliacijos satelito ar slapto kompiuterių tinklo užgrobimas.
Mūsų vienintelis kriterijus vertinant ginklą ar įrankį yra jo grožis. Priemonė jau yra tikslas tikrąja to žodžio prasme; maištas jau tapo mūsų nuotykiu; Tapsmas YRA Būtis. Praeitis & Ateitis yra mumyse & mums, alfa & omega. Nėra jokių dievų nei prieš mus nei po mūsų. Mes esame laisvi LAIKE - ir būsime laisvi ERDVĖJE.
(Dėkui Hagbardui Selinui (Hagbard Celine)- Kaipų ir Kaimynysčių Išminčiui)
Versta iš H. Bėjaus knygos L. A.Z ( Laikinos Autonominės Zonos). Tinkle yra visa knyga nemokamai, tik angliškai. No copyrights. Google paieška: Hakim Bey. O paskui jau DARYTI.
Viva Hakim Bey! Viva Ontological Anarchy!
Sveiki. Aš statistinis mūsų nuostabiosios "demokratinės" (ir t.t.) visuomenės vienetas. Aš priskaičiuojamas kaip Vienetas tarp studentų, gyvenojų, piliečių, pirkėjų, kokių nors mokesčių mokėtojų, prekių ir paslaugų varotojų, viešų trasportų naudotojų ir dar biležino kiek įvairių statistinių samatų, sąrašų ir kitokių biesų.
Ryte atikėlęs jau nebepatenku y nebeatsikėlusių sarašą, papusryčiavęs - į atitinkamų superduper marketų tinklų teikiamų produktų vartotojų užsakymų/ataskaitų užrašiukus. Išvedžiau šuniuką ir staiga tapau nepasitenkinusių aplinkos tvarkymu/netvarkymu "nuomonės turėtoju".
įsėdau atobusan ir jau esu keleivis iš točkos A į točką B. Man parenkami naudingi, patogųs ir nešantys pelną maršrutai. Atėjau į paskaitą, turiu šansą nepakliūti į akademinių skolininkų sąrašą. Po paskaitų, galimas daiktas, kad užsuksiu į greta riogsančią MAXYMĄ. Būsiu mini nuostolio kaltinkas nes nuragauju saujalę riešutų ir, kaip bebūtų linxma ar ne, prisidedu prie daujų MAXYMŲ dygimo VISUR, nes nusipirkau batono su kefyru. Aišku nepraleidžiu progos paremti tokių linxmų monstrelių kaip tabako/alkogoliaus gigantų apyvartos pagerintojų .
Ir galima būtų tęsti begalo be krašto katik sumasčiau, kad turbūt būtų įdomu pamatyti visus sistemos pasistemių ir papasistemių logus kur tik esu priskaičiuotas Čiūju žvėriškai viskas būtų vien toks smagus daiktas kaip popierėlių (čekių, bilietėlių, talonėlių ir dar kokių šūdukų) kaupimas per gana prumpą laiką duoda gana neblogus rezultatus . O juk visą tai yra skaičiuojama, analizuojama, apdorojama, kad būtų rastas geresnis, visuo tuo naudojimosi, ir man ir JIEMS naudingesnis sprendimas.
Kažkaip (savo giliausiuose filosofiniuose/egzistenciniuose apmastymuose) sumasčiau, kad egzistuoja kažkoks globalus visako planas pagal kurį viskas ir vyksta. Bet tas planas yra toks kuris numato mano gyvenimą ir jo visokius vingiu nepriklausomai nuo betkokių gyvenimiškų smulkmenų (nu tipo išėjau į gatvę ir susitikau Antaną, tai reiškias viskas taip ir nekitaip turėjo įvykti nes toks "PLANAS" :D )
O .. iš viso to ką anksčiau minėjau išeina, kad jau ir taip esame krūvos planų statistiniai vienetai sistema vis gudriau mus suskaičiuoja, surūšiuoja, apdoroja (įdomu kurį sort'ą, search'ą, method'ą ji vartoja). Jau dabar su minimum pilkųjų lastelių pajėgų per gyvenimą sistemos pagalba skrendi lyg ant plačių sparnų (tik pabandęs žvilgtelėti atgal supranti ar supranti ką nors?!?) . Kuo toliau tuo esame detalesnio plano statistiniai vienetai. Bet palaukite: dar atskrieja super post post modernios technologijos. Genų, transplantų (nu ir krūva kitų madingų žodžių) ir t.t.
Įsivaizduokime: pareguliuoja gudri korporacijų mokslininkai/programeriai/biologai/geologai žmogiuko DNR RNR PGP THC ir jau esi tik super pos post moderninis natūraliai BIO (gal net be hardware'inių detalių ) robotukas. kuriam net jau rinktis nereikės ir viskas vyks pagal kruopščiai paruoštą programą kur viskas numatyta .
pfff kažkokia eilinė "MATRICA" gavosi .
Laimingi yra tie, kurių pasų galiojimo laikas netrukus baigsis. Tokiu būdu, priklausomai nuo dabartinio amžiaus, jis dar galės nuo 5 iki 10 metų jaustis kaip laisvas žmogus. Mat vėliausiai nuo 2015 metų, kai bus pritarta ES vidaus reikalų ir teisingumo ministrų valiai, su visais 450 milijonų bendrijos piliečių, prieš šiems įteikiant naują pasą, bus elgiamasi taip, kaip iki šiol buvo elgtasi tik su įtariamais kriminaliniais nusikaltėliais: speciali elektroninė kamera pagamins taip vadinamą Face Scan, kuris tada skaitmenine forma bus išsaugotas jo asmens dokumente esančiame luste.
Šis metodas, kurio dėka minėtas veido atvaizdas analizuojamas kompiuterine technika, yra dar nacionalsocialistų sukurto biometrijos mokslo hightech variantas. Kad veido išmatavimai turi tapti kelionės dokumentų - tiek pasų, tiek vizų asmenims vykstantiems į ES šalis - dalimi, ES vidaus reikalų ministrai nusprendė dar 2004 metų pavasarį. Šis tarybos nutarimas buvo nusiųstas įvertinti Europos parlamentui, kuris yra kiek skeptiškesnis biometrijos atžvilgiu nei tradiciškai policiniai šalių ministrai. Tokiu būdu, vidaus komitetas Strasbūre priėmė keletą gražiai skambančių, tačiau mažai efektyvių pakeitimų pasiūlymų.
Tačiau kiek anksčiau, kai parlamentarai dar tik buvo pakeliui į Elzasą, vidaus reikalų ministrai, susitikę Luksemburge, nutarė savo sriubą dar labiau pariebinti: jie priėmė dar vieną tarybos nutarimą, pagal kurį šalys ateityje privalės savo piliečių dokumetuose išsaugoti ne tik veido duomenis, bet ir pirštų antspaudus. Tačiau galėjo būti dar blogiau (o netrukus gal ir bus). Mat Vokietijos ir D. Britanijos vidaus reikalų ministrai, sudarę Luksemburgo susitikime "hardcore" frakciją, reikalavo įtraukti į biometrinių duomenų sąrašą dar ir trečią požymį - akies rainelės skaitmeninį įrašą.
Nors pakol kas, dokumentų duomenų neketinama saugoti vienoje centrinėje duomenų bazėje, visgi nebus galima išvengti ir to, kad valstybės už ES ribų, su biometriniais duomenimis, surinktais ES piliečiams atvykstant į tokią šalį, elgsis deramai. Pvz. JAV surinkti biometriniai duomenys jau dabar naudojami nežinia kokiems tikslams. Tuo pačiu, Vašingtono spaudimą įvesti biometrinių pasų sistemą, ES ministrai panaudojo savo planų įgyvendinimui.
Ir vis dėlto, saugumas, kuris turėtų būti sukurtas įvedus naujus dokumentus, tėra tik iliuzija. Luste išsaugotus biometrinius duomenis galima lengviau manipuliuoti, nei įvairių techninių metodų pagalba pagamintą pasą, koks šiuo metu naudojamas kai kuriose valstybėse, nors biometrinių duomenų prigrūstas pasas ir sukuria nepadirbamumo įvaizdį. Pavyzdžiui, iki šiol dar nėra pakankamai išspręstas luste išsaugotų duomenų nelegalaus nuskaitymo klausimas. Duomenys saugomi taip vadinamame RFID-luste*, kurie laboratorinių tyrimų metu, galėjo būti nuskaityti jau iš 30 metrų nuotolio. Šie nuskaityti duomenys, savo ruožtu, gali būti įvairiai manipuliuojami. Taigi, naujų pasų dėka, piliečiai tikrai neįgaus daugiau saugumo. Tačiau, galime būti tikri, kad ES ministrai sukūrė naują veiklos dirvą dokumentų klastotojams. Juk taip vis įdomiau?!
* RFID yra radijo dažnių identifikavimo sistema (tRFID, anglų k. - Radio Frequency Identification) - miniatiūrinė IT sistema, kuri antena priima ir perduoda radijo signalus. Šiam tikslui reikalinga energija yra teikiama radijo signalu iš RFID nuskaitymo įrenginio. Tai reiškia, kad RFID gali veikti be baterijų.
Kas yra meilė?
Monika: "Klausytis dainų apie meilę ir bučiuotis."Kas yra draugystė?
Simonas: "Draugystė reiškia draugauti su kažkokiais tai berniukais."Kas yra gyvenimas?
Monika: "Eiti į mokyklą"Kas yra laimė?
Simonas: "Laimė - tai mylėti mergaites. Aš laimingas, kai kažką leidžia."Kas yra neapykanta?
Simonas: "Neapykanta tai nesipykti."Kas yra laikas?
Simonas: "Laikas kažkurtai važiuoti."Kas yra mirtis?
Justinas: "Praeina daug laiko, paseno ir numirė. Kai miršta galima pasigailėti žmogaus."Kas yra darbas?
Rūta: "Dirba, kad žmonės gautų pinigų ir galėtų apsipirkti, kad turėtum valgyt."Kas yra poilsis?
Justinas: "Galima ilsėtis per išeigines, galima atvažiavus iš darbo pailsėti; galima per atostogas pailsėti prie vandens."Der neutestamentarische Satz: "Wer nicht für mich ist, ist wider mich" war von jeher dem Antisemitismus aus dem Herzen gesprochen (Theodor W. Adorno, 1944)*
Galima būtų išskirti tris pagrindines antisemtizmo sudedamasias dalis, kurios dažnai būna tarpusavyje susijusios ir kurios dažnai pasireiškia kairiųjų tarpe:
a. antisemitizmas, kaip kultūrinis kodas
Visų pirma reikėtų paminėti, kad kultūrinis kodas, turi ilgametes šaknis Europoje: stereotipiniai žydų tariamų savybių aprašymai, nors laikui bėgant ir pasirodė kintantys, tačiau vis tiek jau šimtmečius yra būtina vakarų-krikščioniškojo mąstymo sudedamoji dalis. Kalbant apie antijudaizmą, kilusį iš krikčioniškos tradicijos, būtina pažymėti šio reiškinio religinius motyvus, t.y. tariamą "žydų" kaltę dėl Jėzaus mirties. Tuo tarpu antisemitizme, kuris išsivystė 19 šimtmečio pradžioje, šis religinis momentas nėra toks svarbus. Neapykantos objektu čia tampa jau nebe pavieniai žydai ir tam tikri jų poelgiai, kaip pvz. ritualinis vaikų žudymas, ostijos išniekinimas etc., bet jau abstraktus judaizmas, kuris yra kaltas dėl visų neigiamų reiškinių visuomenėje, kurių netrūko dėl kapitalistinės industrializacijos besikeičiančiame pasaulyje. Tokiu būdu judaizmas tapo bet kokių socialinių problemų priežastimi. Šis kliedesys laikui bėgant paaštrėjo iki to, kad pradėta tikėti jog priešiškumas judaizmui gali pagerinti socialinę realybę. Taip, priklausomai nuo vietos, žydai tapo arba purvina ir netramdoma proletariato horda, arba šaltakraujiškai skaičiuojantys verslininkai ir kapitalistai, o kartais ir ciniškai destruktyvūs intelektualai. Štai čia, jau galima pastebėti sąryšį tiek su konservatyvaus, tiek su kairiojo modernaus antisemitizmo retorika. Pastaroji, nuo 19 amžiaus, kartu su militarizmu, nacionalizmu ir autoritarizmu sudaro vieną pagrindinių europietiškos kultūros elementų.
Net jei po antrojo pasaulinio karo tiek Vokietioje tiek kitose Europos valstybėse, dėl tam tikro tabu atsiradimo, antisemitizmo apraiškų sumažėjo, vis tik kultūrinio kodo tęstinumas nebuvo nutrauktas. Kadangi akistata su antisemitizmu - ypač su šį reiškinį lydinčiais mąstymo šablonais ir mechanizmais - neįvyko, jis liko ir toliau gyvuoti po apgaulingos ramybės skraiste. Su tuo susijes ir antisemitinių išpuolių dažnėjimas po 1990 metų. Tačiau dėl vis dar egzistuojančio tabu šiandieninis antisemitizmas pakeitė savo taktiką, pvz. jei jis nėra nukreiptas tiesiai prieš žydus, tai tuomet prieš Izraelį kaip "neteisėtą valstybę" arba prieš žalos atlyginimą buvusiems priverstiniams darbininkams. Dėl aukščiau minėtos antisemitizmo svarbos europietiško identiteto formavimuisi, nenuostabu, kad šis reiškinys su kasdieniniu žinojimu įplaukia į pavienio asmens pasaulėžiūrą. Be abejo, negalime lyginti pvz. vokiškų ir lietuviškų antisemitizmo apraiškų, vis dėlto šis reiškinys turi daug visai Europai bendrų bruožų. Todėl tas, kas gimė ir augo Lietuvoje, buvo ir yra įtakojamas tam tikro kultūrinio kodo, kuris skirtingai veikia kiekvieno iš mūsų požiūrį į žydus.
b. sutrumpinta kapitalizmo kritika
Kai kurie iš aukščiau aprašytų konkrečių stereotipų apie judaizmą ir žydus yra tiesiogiai susiję su taip vadinama sutrumpinta kapitalizmo kritika, kuri pagrįsta iš esmės stereotipišku "juoda-balta" mąstymu. Ši sutrumpinta kapitalizmo kritika pasižymi dviem neteisingais ir pavojingais aiškinimo pavyzdžiais: visų pirma, kapitalizmo branduolys įžvelgiamas valdžios simboliu tapusioje (abstrakčioje) "finansinėje nuosavybėje" ("pinigai valdo"), o tuo pačiu (konkretus) kapitalistinis darbas ir gamyba lieka už kritikos ribų arba įgauna pozityvią reikšmę. Toks kapitalizmo vertinimas yra klaidingas ypač dėl to, kad kapitalistinė ekonomika yra pagrįsta pinigų cirkuliacijos ir kapitalistinės gamybos tarpusavio sąveika ir todėl samdomas darbas ir "gamybinis kapitalas" yra tokia pati problemos dalis kaip ir "finansinis kapitalas".
Kitas klaidingas kapitalizmo supratimas pasižymi savo silpnybe suskirstyti žmones į dvi priešiškas viena kitai grupes - vieną mažą, t.y. piktų (nedirbančių) išnaudotojų t.y. kapitalo atstovų, ir kitą - didžiulę, t.y. išnaudojamos darbo "liaudies klasę". Tokio nuasmeninimo dėka gana sudėtingi kapitalistiniai santykiai supaprastinami iki paprasto "juoda-balta" rastro - piktųjų verslininkų ir geros darbščios liaudies. Toks supaprastintas supratimas yra nepatenkinamas ypač dėl to, kad jis niekaip negali paaiškinti, kodėl ta didžiulė "išnaudojamų darbininkų klasė" taip trokšta žaisti pagal tų vadinamųjų išnaudotojų taisykles.
Pavojingais šie kapitalizmo aiškinimo pavyzdžiai tampa šiems susijungus. Tokiu būdu greitai prieinama klaidingos iliuzijos, kad kapitalistinėje santvarkoje visuomet turi būti maža žmonių grupė, kuri yra visų negerovių, atsiradusių šioje santvarkoje, kaltininkė. T.y. būtent tie, kurie atstovauja finansinį kapitalą, ar kitaip tariant tas pats "spekulianto" prototipas, kuris priklausomai nuo istorinių-kultūrinių aplinkybių, priskiriamas tam tikrai žmonių grupei, kuri nepriklauso "savai liaudžiai". Dėl šios priežasties, "finansinio kapitalo" sutapatinimas su žydais yra giliai įsišaknijęs vakarų kultūroje. Taip sutrumpinta kapitalizmo kritika tampa gera dirva antisemitiniams stereotipams kairiųjų tarpe atsirasti - giliai įsišaknijąs žydo kaip "spekulianto" ir "išnaudotojo" įvaizdis greitai ir nesąmoningai susiejamas su "ekonominiu išnaudojimu" ir "pasauline valdžia".
c. kaltės nepripažinimas
Iš esmės nei antisemitizmo, kaip kultūrinio kodo nei sutrumpintos kapitalizmo kritikos negalima suprasti, neatsižvelgiant į masių psichologinius aspektus, ypač tuos kurie susiformavo po antrojo pasaulinio karo ir žydų genocido.
Psichologiniame lygmenyje daugelio valstybių, o ypač Vokietijos santykius su judaizmu ir Izraelio valstybe po 1945 metų, galima būtų apibūdinti, kaip "nenoru pripažinti kaltę". Dabartinė Vokietijos visuomenė (o taip pat tam tikra Lietuvos visuomenės dalis) sudaryta iš tiesiogiai genocido nusikaltimuose dalyvavusių asmenų (žydšaudžių etc.) palikuonių. Tokiu būdu, pastebimos įvairios savo (nesąmoningo) kaltės jausmo atsikratymo strategijos. Pagrindinį vaidmenį čia vaidina projekcija, nukreipta prieš Izraelio valstybę. Kai Šaronas vadinamas fašistu, ar Izraelis fašistine valstybe, tai tokiu būdu ne tik nureikšminamas fašizmo vaidmuo istorijoje, bet kartu bandoma įrodyti sau, kad žydai yra tokie patys kaip ir tie kurie tiesiogiai prisidėjo prie genocido nusikaltimų. Kartais tokio mąstymo dėka, žydai tampa patys dėl visko kalti, tuo pačiu ir dėl savo paties genocido. Populiariausias antisemitinis argumentas šioje perspektyvoje yra tas, kad žydai dėl savo elgesio sukelia antisemitinę neapykantą, dėl ko ši neapykanta ne tik tampa pateisinama, bet apibūdinama kaip atsakomoji reakcija. Pvz. kai kokie nors vokiečiai ar lietuviai - visuomenine prasme, genocido kaltininkų tiesioginiai palikuonys - pradeda neigti Izraelio valstybės egzistencinę teisę, galima kalbėti apie tipišką savo kaltės nepripažinimo reakciją. Tai, kad kritikuojama būtent ši žydų valstybė, kai tuo tarpu kitų valstybių egzistencija nekvestionuojama, parodo daugelių šių vokiečių ar lietuvių norą įrodyti "žydams", kad šie yra ne tik aukos, bet taip pat ir nusikaltėliai, tokie patys kaip ir jų pačių tėvai.
Kokie pavojingi gali tapti visi šie minėti (iš dalies nesąmoningi) reiškiniai, gali parodyti istorinė genocido analizė. Ir tik ji gali padėti išvengti klaidų, kurias padarė mūsų tėvai ir seneliai. Nes labai dažnai, nuo nepaaiškinamos neapykantos iki mirtino smūgio būna tik vienas vienintelis žingsnis.
---------------------------------------- * Naujojo testamento sakinys: "Tas kas ne su manimi, tas prieš mane" jau nuo senų laikų kalbėjo antisemitizmui iš širdies (Theodor W. Adorno, 1944)
Jei koks "anti" judėjimas ir turi prasmę, kurioje nors Europos šalyje, tai Baltarusijoje jis be abejo turi didesnę prasmę. Kaip tik dėl to, kaip rašo parodos organizatoriai, 2004 11 17-21 Minske vyko tarptautinė konferencija "Nėr kultūros be subkultūros". Labai teigiamas jos aspektas buvo tas, kad ji nebuvo nukreipta prieš kažkokį sistemos kuriamą blogį, bet atvirkščiai už subkultūrininkų daromus dalykus. Paprastai tariant, tai buvo apsikeitimas informacija apie tai, kas ką veikia.
Konferencija praėjo be jokių milicijos ar kitų struktūrų įsikišimo. Neaišku ar tai buvo dėl aplaidumo, ar dėl tiesiog dėmesio nekreipimo į "viščiukų cypsėjimą". Kita vertus, baltarusiai patys teigia, kad ir pas juos gana nesunku sistemą apeiti, ji kaip rėtis - skylėta. Nes ką? Vyksta konferencija, tarp kurios temų galbūt ir nefigūruoja politinė kritika, tačiau bet kurio iš konferencijos dalyvių paklausus, ką jie mano apie diktatūrinį režimą ar valstybės kontrolę, būtų galima tikėtis panašių atsakymų. Na, bet buvo kaip buvo, o su milicija vis tiek kai kuriems teko susidurti, bet visiems viskas pasibaigė gerai.
Lietuvą konferencijoje atstovavo Green club ir dr. Green, kurie kartu su pažįstamais Vialka, 19 wiesen (lenkų baroko-nihil-punk) ir vietinimės grupėmis sugrojo pora koncertų. Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vyko workšopai, seminarai, diskusijos, pristatymai, kas norėjo pamatė ir spektaklį, ir transvestitų šou. Lenkų grafitiorai "3 fala" surengė trafaretų darymo workšopą, galėjai išsipjaustyti ką nori ir čia pat užsipiešti tai ant rūbo. Dvi švedės pristatinėjo savo ziną, o vėliau buvo galima jam ką nors parašyti spausdinimo mašinėle; mes technikos mėgėjai tuoj užsiėmėm vietas prie jos - ve rašė apie mail artą 1992-1993 ant Lietuvos, aš istoriją apie kazį n.; mašinėlė buvo pikta - net kraujas liejosi. Minsk Linux users group - aiškino kažką apie operacinę sistemą Linux ir jo naudojimą saviems tikslams. Be green club'o, apie savo veiklą, t.y. Tabunsą, Zabadaksą pasakojo pažįstami Nekac crew iš Kuldigos, tiesa, vėliau buvęs jų pasakojimas apie Latvijos undergroundą buvo ne itin vykęs (degtinė vis dėlto pigi Baltarusijoje), Acu skvoterės iš Utrechto (Olandiją) dėstė Olandijos skvotavimo istoriją nuo 60-ųjų ir apie jų pačių skvotą - Acu, kuriam šį balandį suėjo 28 metai. Viena įspūdingiausių pristatytų vietų - buvo Metelkova autonominis kultūrinis centras Liublijanoje (Slovėnijoje), tai - kadaise užskvotuotas, dabar pusiau legalus buvusio karinio miestelio pastatų kompleksas, kuriame veikia apie 200 organizacijų ir pavienių menininkų, ir kuriame vyksta viskas - koncertai, spektakliai, dirba skulptoriai dailininkai, yra įrašu studija, veikia gėjų, lesbiečių ir kitokie barai ir dar daug kas, trumpai aprašinėti nelabai apsimoka. Aš sutariau su Metelkovą atstovavusiu Goranu, kad jis atsiųstų medžiagos apie šią vietą ir kitam IV reiktų apie šią vietą parašyti plačiau, nes tai tikrai nereali vieta, kiek galima suprasti iš nuotraukų ir pasakojimų, bei trumpo DVD-filmo. Be šių ir dar kelių klubų, apie save pasakojo indy-video.ru atstovai, pagyvenęs anarchistas iš Rusijos pasakojo samizdat'o istoriją nuo Brežnevo laikų iki dabar ir t.t.
Konferencija suorganizuota buvo labai vykusiai, ir nors ne visi dalyviai atvyko, bent jau neatsitiko taip, kad kažkas kažkur neįvyko, ar reikėjo kažko nerealiai laukti, ar atsitiko šiaip kas nors "blogo" būdingo panašiems renginiams. Dauguma dalyvių gyveno už Minsko, Ždanovičiuose, sanatorijoje "Sputnik" - su šiltu dušu, stalo tenisu ir pusryčiais 9 ryto. Konferencija vyko klube "Dinamik" ir Europos Kultūros universitete (prie "lukašenkūros").
Šiaip Baltarusija, gal tiksliau sakant Minskas, nieko nežinančio turisto akimis turėtų atrodyti visiškai padorus kraštas, o ir telikas šneka - kaip statomi namai, perkami autobusai ir troleibusai, tiesiamas metro ir tt., vietinis su subkultūra nesusijęs baltarusas aiškino, kad jų žmonės nėra linkę skųstis - svarbiausia, kad nebūtų karo. Atvykėliui dar gerai tai, kad šioje šalyje viskas žymiai pigiau, teko siaubti pieno produktų skyrius, nes nerealiai skanu ir pigu, bet visi produktai vietiniai. Aišku sunku su babkėm susigaudyti - (1.2lt - 1000blr) turi tūkstančius ir esi milijonierius. Latviai neįkirtę dar šito, tik išlipę iš traukinio bandė pas bobutę nusipirkti sėmkių už 10 rublių - "kiek išeina", tai bobutė pasiuntė juos nx.
O negali būti taip, kad feminizmas engiamas būtent todėl, kad tai tarsi spardymas į vienus vartus? Savaime suprantama, tai paprasčiausiai moterų teisių gynimas. Tačiau ginant tik vieną pusę - problema neišsisprendžia. Nes ir problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne eilinis kažkokių teisių suvaržymas ar pažeidimas. Tai tiek moterų, tiek vyrų funkcijų apibrežimas tam tikrais stereotipais. O ir stereoptipai pradedami brukti dar esant mažiems. Pavyzdžiui, kad ir vaikiškos knygutės, kuriose berniukai būna traktoristai, šaltkalviai, kosmonautai ir prezidentai, o mergaitės virėjėlės, darželio auklytes ir t.t. Apie tai kalba tiek įvairūs apsakymai, tiek eileraštukai, tiek iliustracijos. O pasakose mergaitės vargšės gležnos princesės, kurias išgėlbeja koks šaunus tvirtas karalaitis. Klaidinga būtų teigti, kad nuo to nukenčia tik viena kuri lytis. Iš tiesų toks stereotipas vėliau persiformuoja į dar kitą ir dar kitą, ir lydi mus visą gyvenimą, darydamas žalą tiek vyrams tiek moterims. Ir būtent tų pačių stereotipų dėka susiformavo feminizmas (bandymas iš jų išsivaduoti). Turbūt gali iškilti klausimas, kodėl kalbant, jog lytinę diskriminaciją patiria tiek vyrai, tiek moterys, už lygybę labiausiai kovoja būtent moteriškės? Manau, kad matyt pati visuomenėje susiformavusi nuostata, jog moteris turi nieko neveikti, o tik lakstyti po namus paskui vaikus su puodu vienoje rankoje, ir šluota kitoje buvo pernelyg nepriimtina.
Tęsiant temą apie stereotipus, vėlei iškyla klausimas, kodėl jie atsiranda? Nejau pati visuomenė nori skaidytis ir įrėminti vieni kitus tik vienoje ar kitoje srityje? Galbūt tai konservatyvus nenoras pernelyg gilintis aiškinant savo mažiems vaikams apie fiziologinį skirtumą? Taip aiškinimas, kuo turi būti berniukas, o kuo mergaitė padeda parodyti skirtumą tarp lyčių. Be to berniukai dažnai yra psichologiškai žalojami, kai jiems aiškinama, kad tikri vyrai neverkia. Taip skatinama slėpti jausmus, kuriuos kartais išlieti reikia tiek vienai tiek kitai lyčiai. Baimė ir gėda šnekėti apie savo problemas atsiliepia ir likusiai gyvenimo kokybei, kai tuo tarpu mergaitės yra skatinamos būti jausmingom.. kartais net pernelyg.
Vėliau augant susiduriama su daugybe kitų stereotipų skiriančių vyrus ir moteris i dvi visiškai skirtingas socialines grupes. Tada imamas pabrėžti ir fiziologinis skirtumas, bet kad ir kaip bebūtų keista, vėlgi jis iškreiptas ir neatitinkantis tikrovės. Pavyzdžiui, kad ir tarptautiniai tualeto ženklai, žymintys kurios durys moterim, o kurios vyram. Atrodo, kad tai tik du, nieko nesakantys trikampeliai. Bet net ir jie toliau pabrėžia tuos skirtumus, kuriuos išgalvojam mes patys. Moteriškės gaunasi tarsi mergelės su suknele, o vyrukai plačiapečiai rėmai. Bet pavyzdžiui jei žvelgtume į šią simboliką tiesiogiai, turėtume kelnėtas plačiapetes moteris siųsti pas vyrukus, o škotus su kiltais bei nupiepusius berniokus pas moterikes. Prie kelnių ir sijonų derėtų pridėti, jog pavyzdžiui moteris su kelnėm yra normalus reiškinys, bet kodėl tada vyras su sijonu susilaukia, jei ne pašaipų, tai bent jau juoko? Ir kas buvo išradęs skirtingus kelnių užtrauktukus (moteriškės segasi iš vieno šono, o vyrukai is kito)?
Kad visuomenėje būtų kuo mažiau stereotipų, kurie formuoja mūsų suvokimą apie lytis nuo pat mažumės, reikia atsižvelgti tiek į vyrų tiek į moterų teises. Nes jokių išankstinių nuostatų nebuvimas ir naujų neformavimas suteiktų daug didesnį spektrą ateities perspektyvų tiek vyrams tiek moterims. Todėl reikia pradėti nuo savęs ir savo vaikų, ir nebijoti pripažinti fakto, jog nepaisant lyties tu gali ir turi teisę būti ir daryti tai, ko nori. Ir už šias galimybes reikia kovoti išvien, o ne paskirsčius pajėgas i dvi, vyrų ir moterų, stovyklas.
