originalas: http://tuxedo.org/~esr/writings/anarchist.html
William Shirerio "Trečiojo reicho iškilimas ir nuosmukis" yra vienas subtiliausių šiurpinančių kada nors parašytų dalykų. Baisiausia pastraipa šioje knygoje, kurioje nėra nieko apie nacių žiaurumus, yra ši:
1934 metų rugpjūčio mėnesio 19 dieną 95% vokiečių, turinčių balsavimo teisę, nuėjo balsuoti ir 90% (38 milijonai) iš jų atidavė savo balsus už Adolfą Hitlerį, duodami jam totalinę valdžią, leisdami jam valdyti Vokietiją, kaip jam atrodo geriau. Tik 4,25 milijono vokiečių balsavo prieš šį totalitarinio režimo įteisinimą.
Hitlerio programa nebuvo niekam nežinoma, kaip ir jos realizavimo priemonės. 90% žmonių balsavo už "Mein Kampf" ir Nurnbergo sueigas ir Versalio sutarties nutraukimą ir Krištolo naktį. Buvo leista labai daug.
Nenuostabu, kad istorikai ir politikos mokslų specialistai nėra linkę plačiai nagrinėti šio fakto -- tai reikštų mūsų politinės sistemos prielaidų trapumo atskleidimą.
1934-ųjų rinkimai Weimaro Respublikoje buvo niūrus paskutinis įrašas antkapyje teorijos, skelbiančios, kad konstitucinė demokratija yra patikimas individo laisvės sargas, ar bent jau jos pakanka, kad piliečiai būtų apsaugoti nuo apgalvoto valstybės genocido. Šis faktas yra ypatingai svarbus amerikiečiams, kadangi Weimaro Respublikos konstitucija buvo nemaža dalimi "nurašyta" nuo Jungtinių Valstijų konstitucijos.
Jungintių Valstijų įkūrėjai sugalvojo amerikietišką konstitucinės demokratijos formą, kadangi visos kitos, anksčiau buvusios sistemos, turėjo trūkumų. Ilgainiui tai pasitvirtino, kaip ir Winstono Churchillo epigrama, kad "demokratija yra baisi valdymo forma, tačiau aštuoniskart geresnė, nei bet kuri kita".
Tačiau pati savaime konstitucinė demokratija nėra priemonė, apsauganti nuo jos piliečių trumparegiškumo ir moralinio aklumo. Tai netgi nėra naujas pastebėjimas, prieš du šimtus metų tai buvo pagrindinė Gibbonso darbo "Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas" tema.
Tai, kaip noriai Weimaro respublika susinaikino rodo, kad galutinis demokratijos nestabilumas nėra kraštutinis ar sunkiai įmanomas įvykis. Šiuolaikiški, išsilavinę, civilizuoti ir kosmopolitiški liberalios Vakarų visuomenės žmonės gali -- ir padarys tai -- pakankamai įgudusio demagogo paliepimu atsisakyti savo laisvės ir pasmerkti milijonus nekaltų aukų masinei mirčiai.
Taigi iškyla aštrus klausimas: jei konstitucinė demokratija šitaip katastrofiškai nesugebėjo išspręsti vyriausybės problemos, tai kokia sistema nesugebės.
Dar niekas geriau už Maxą Weberį neapibrėžė vyriausybės, kaip organizacijos, turinčios monopolinę teisę naudoti įstatymišką jėgą tam tikrame geografiniame regione. Geros vyriausybės klausimas sumažėja iki tokio: kam galima patikėti tą teisę ir kas naudos ją moraliai ir išmintingai?
Mes jau žinome, kad karaliai, žyniai, imperatoriai ir visi kiti autokratai neišlaikė šio išbandymo, kaip ir kilmingosios klasės ar kitokios oligarchijos. mes jau žinome, iš Prancūzijos ir kitų revoliucijų, kad paprasti žmonės, nevaržomi konstitucinių jėgos panaudojimo apribojimų, gali būti taip pat žiaurūs ir savavališki kaip ir bet kuris tironas.
Baisiausia Weimaro Vokietijos pamoka yra ta, kad konstituciniai apribojimai taip pat neveikia. Tam pagrįsti nereikia net Weimaro Vokietijos pavyzdžio, JAV istorijos pakankama tam parodyti, bent jau tiems, kurie pakankamai sąžiningi prisipažinti, kad Įkūrėjai visai neketino, kad mes kentėsime prislėgti biurokratijos, perskirstančios valstybės ir mokesčių policijos. Tačiau Weimaro pavyzdys įtikina labiau, nes ir tie, kurie norėtų ginti JAV vyriausybės didėjantį jėgos vartojimą, vargu ar gins nacistinę Vokietiją.
Aš kovojau su šiuo klausimu metų metus po to, kai perskaičiau Shirerį. Tai klausimas, kuris paverčia visas centrines politikos ir moralės filosofijos problemas paprastu palengvėjimu. Protingi žmonės gali nesutarti dėl vertybių, kurias gera vyriausybė turi garantuoti savo piliečiams. Protingi žmonės gali nesutarti dėl katastrofų ir netekimų, kurių gera vyriausybė turi neleisti. Tačiau neįmanoma suprasti, kaip bet kokia politinė santvarka, galinti taikstytis su jos pačios piliečių genocidu, gali būti laikoma priimtina ar protinga.
Jei jokia vyriausybė negali sulaikyti savo piliečių beprotybės, ar atsakymas "Jokios vyriausybės" nėra vienintelis atsakymas? Ar mes neprivalome atsisakyti jėgos centralizavimo tam, kad išvengtume ateities Dachau ir Treblinkos? Tai anarchistinis sprendimas; jei mes negalime užkirsti kelio visai prievartai, mes bent jau galime neduoti ateities hitleriams masinės armijos, valstybės prievartos mechanizmo, genocido priemonių.
Jungtinių valstybių įkūrėjai tikėjosi, kad jie rado būdą sustabdyti vyriausybės degeneracijai: užtikrinti, kad žmonės turi ginklus ir išmokyti juos, kad jie privalo, kaip laisvi piliečiai, nuolatos tramdyti vyriausybės aroganciją -- keldami ginkluoto maišto ar net revoliucijos grėsmę, jei tik to reikės. Thomas Jeffersonas būtų paklausęs, kodėl Vokietijos žydai ir čigonai leidosi nuginkluojami, kai naciai paskelbė ginklų konfiskavimo įstatymus -- ir, tiksliau, kodėl vadinamosios civilizuotos pasaulio tautos neįžvelgė toje konfiskacijoje holokausto pranašystės.
Bet, jie buvo nuginkluoti ir, kai esesinkai atėjo suvaryti jų į mirties traukinius, jie negalėjo apsiginti. Dvylika milijonų žmonių buvo nužudyti susvyravus Vokietijos konstitucinei demokratijai. Aš nematau Amerikos sistemoje nieko esminio, kas neleistų kilti ateities holokaustui. Įpatingai, kai dauguma piliečių pritaria savo kaimynų nuginklavimui, tokiu būdu atimant iš piliečių vyriausybės kontrolės priemonę, kurią JAV įkūrėjai manėsi realizavę priimdami Antrąją Konstitucijos pataisą.
Peršasi niūri išvada, kad neįmanomas joks bandymas sulaikyti vyriausybės aroganciją -- nesa dauguma žmonių lengvai susigundo valstybės propagandos melagingais pažadais ir nuodingomis svajonėmis ir patys atsisako būdų kontroliuoti institucijas ir nuo jų gintis.
Dėl to aš ir esu anarchistas.