Kaip rašyti kaliniui?

Padėdamas kitiems padedi sau

Laiškų rašymas kaliniams, tai problema, kurą daugelis iš mūsų turi nugalėti, todėl parengėme keletą patarimų – nedidelį kaliniams skirtos epistolinės kūrybos elementorių. Žinoma, negali būti nė kalbos apie kažkokias tikslias direktyvas, todėl nemanome, kad išvaduosime jus iš visų problemų, kurios jums kyla dėl rašymo. Paprasčiausiai skirtingi žmonės rašo skirtingus laiškus. Tikimės, kad žemiau pateikti nurodymai paskatins jus užmegzti laiškinius kontaktus su kalinamais anarchistais, ekologais, antifašistais, pacifistais, represuojamais už pažiūras, įsitikinimus ar veiklą.

Keletas svarbių dalykų

Pagrindinė problema: rašydamas laišką kaliniui turėk omenyje tai, kad tavo laiškai bus kruopščiai apieškomi ir skaitomi – todėl žiūrėk apie ką ir kokiais žodžiais rašai!

Kai kuriuose kalėjimuose yra ribojimas laiškų, kuriuos kalinys gali parašyti arba išsiųsti, skaičius. Paprastai kaliniai turi patys pirktis vokus ir pašto ženklus, ir nepamirškime, kad dauguma iš jų nėra milijonieriai. Jie gauna tik mažą mėnesinį vokų, pašto ženklų ir popieriaus laiškams (paprastas sąsiuvinis) davinį. Todėl nebūk tikras, kad gausi atsakymą į savo laišką ar atviruką. Kai kurie kaliniai leidžia atsiųsti jiems paštu markučių ir vokų. Geriausia tai išsiaiškinti su pačiu kaliniu arba kalėjimo vadovybe. Atsimink, kad kartais laiškus sulaiko, skaito, cenzūruoja, jie dažnai “nusimeta” (dingsta), o kartais juos prideda prie bylos kaip įrodymus. Jeigu manai, kad kalėjimo prižiūrėtojai laišką sulaikė, geriau paklausk kitame laiške (adresuotame kalėjimo viršininkui), koks buvo cenzūros pagrindas. Patikimiau yra siųsti registruotus laiškus, kurie pagal taisykles turi būti atplėšti kalinio akivaizdoje (jais, pvz., galima pabandyti persiųsti telefono korteles) – bet šias smulkmenas geriausia aptarti su pačiu kaliniu. Tačiau 100-procentinio patikimumo vis tiek nebus – pasaulis už sienos vadovaujasi savo įstatymais, kuriuos diktuoja nekontroliuojami prižiūrėtojai. Ant voko visada turi užrašyti siuntėjo adresą, ne tik todėl, kad kalinys galėtų tau atrašyti, bet ir todėl, kad kalėjimai paprastai nepraleidžia jokių laiškų, ant kurių neužrašytas siuntėjo adresas. Be to, prižiūrėtojai mėgsta vogti, todėl pašto ženklus geriau iš karto užklijuok ant sau adresuotų vokų.

Aišku, tai nebūtinai turi būti tavo namų adresas, tačiau būk atsargus, kadangi pašto dėžučių adresai ne visada būna noriai priimami.

Yra neįprasta rašyti laiškus nepažįstamam asmeniui – tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės susilaiko ir nerašo kaliniams. Jie nežino, ką reikėtų parašyti: jų manymu, apie kai kuriuos dalykus negalima kalbėti, arba būna įsitikinę, kad kaliniai tuo nesidomi.

Pirmas laiškas

Prisistatyk, kas esi, ir, jeigu būtina, kokiai grupuotei priklausai. Jeigu nori prisistatyti dar detaliau, paliekame tai tau, tik turi pagalvoti apie tai, kad laiškus skaito valstybiniai “autoritetai”, t.y. prokurorai ir prižiūrėtojai.

Jeigu nori, pirmame laiške gali užsiminti apie savo politinę orientaciją. Tam, kad kalinys/ė galėtų nuspręsti, ar nori palaikyti su tavimi ryšius (jeigu kaliniui paskirtas kardomasis areštas, geriau to nerašyti, taip pat geriau nerašyti, kaip spardėte skinus arba priešinotės policijai). Parašyk, kada ir kur skaitei arba girdėjai apie jo/jos reikalą. Pasistenk, kad pirmasis laiškas būtų trumpas ir paminėk tik pačius svarbiausius dalykus, nes iš pirmo karto geriau neužversti kalinio per dideliu info kiekiu. Kolonijos riboja ir laiškų ilgį. Patariame rašyti laiškus iki 4 A4 formato lapų. Galėsite daugiau paplepėti, kai tarp jūsų užsimegs ryšys.

Visada rašyk įskaitomai (jeigu keverzoji –rašyk kompiuteriu ir atspausdink) – neįskaitomi laiškai gali būti sulaikomi (ypač tai liečia kardomąjį areštą).

Jeigu rašai politiniam kaliniui ir manai, kad jis yra nekaltas, užsimink apie tai trumpai, nes taip sutvirtinsi jo tikėjimą savo nekaltumu.

Daugelis tų, kurie rašo kaliniams, bijo pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, apie tai, ką veikia ir galvoja, kadangi yra įsitikinę, kad tai gali prislėgti kalinį arba kad jų tai iš viso nedomina. Kai kuriais atvejais tai pasitvirtina, tačiau apskritai toks laiškas gali tapti gražiausia dienos akimirka už grotų. Gyvenimas cypėj slenka baisiai nuobodžiai ir kiekviena naujiena, kuri atneša šiek tiek išorinio pasaulio šviesos, visada yra laukiama, nesvarbu iš pažįstamo ar nepažįstamo žmogaus. Jei nepažinojo tavęs, kai sėdo už grotų, jam dar įdomiau apie tave sužinoti, kaip atrodo tavo gyvenimas etc. Rašyk apie save, ką veiki, ką veikia komanda, bet ką – kiekvienas laiškas padeda prastumti laiką. Būk protingas bei supratingas ir nerašyk tokių dalykų, kurie galėtų sukelti kaliniui sunkumų kalėjime arba užsiundyti ant ko nors kito valstybės pareigūnus (pvz., nerašyk: “gerai, kad užvažiavai tam naciui/mentui” etc. (super opus klausimas!!!) Taip pat nerašyk, kad esi gėjus – apie homoseksualizmą geriau iš viso neužsiminti).

Jie ten, viduje, yra dėl mūsų, mes čia, išorėje, esame dėl jų

Kaliniams iš mūsų judėjimo ar aplinkos ir susijusių su mūsų veikla (pvz., streikai, antifašistinių, ekologinių, anarchistinių grupuočių narių atsisakymas tarnauti armijoje etc.), taigi visiems politiniams kaliniams yra nepaprastai svarbus tolesnis mūsų palaikymas, kad jie ir toliau galėtų dalyvauti organizacijos reikaluose, todėl reikia informuoti apie akcijas, siųsti jiems laikraštukus, jeigu nori, diskutuoti apie jų strategijas ir idėjas. Kai kurie iš jų tikrai daugiau nenorės nieko girdėti apie kovą už laisvę ir revoliucijas, jiems užteks, kad panarinę galvas atsėdės savo bausmę. Žinoma, juos taip pat turime gerbti ir padėti. Paprastai “politiniai” cypėse būna izoliuoti (dabar nesupratau, ar jie yra izoliuoti nuo visų toliau išvardintų dalykų, ar jie jaučiasi izoliuoti dėl visų toliau išvardintų dalykų – Jurgys) nuo/dėl puldinėjimų iš sargybinių pusės, užkabinėjimų, provokacijų, personalo ir kartu kalinčių kalinių nepalankumo etc. – tiesą sakant, dažnai tiktai laiškai iš išorės suteikia jiems vilties ir pakelia dvasią.

Jeigu nori pasiūlyti paramą arba surengti kampaniją dėl kalinio, realiai įvertink padėtį: ką iš tikro nori pasiekti ir kokios yra galimybės. Kiekvienam, kurio laukia ilgi kalėjimo metai, gali tapti vilties spindulėliu – labai svarbu palaikyti viltį, bet nereikia kurti tuščių iliuzijų. Todėl nežadėk nieko, kuo nesi 100 procentų tikras. Jeigu kalinys patikės Tavimi, o jo lūkesčiai neišsipildys – visa tai gali baigtis nusivylimu ir depresija.

Per sieną

Galų gale rašymas kaliniams reikalauja sveiko proto ir smegenų naudojimo. Daugumas kalinių nėra pasiutę gyvuliai, taip kaip juos nori pristatyti plėšri bulvarinė spauda. Tai paprasti žmonės, visai tokie, kaip aš ir tu. Kalėjimai skirti izoliuoti žmonėms, todėl turime palaikyti glaudų ryšį su jais. Tiesioginiai kontaktai per korespondenciją patikimiausiai užtikrina, kad kaliniai neliks vieni valstybės kontrolėje.
AJK | www.hardcore.lt